Koronavirusas išmokė žmones gyventi kitaip. Vienus buvo uždaręs į namus saviizoliacijai, kitus – vyresnio amžiaus žmones, pasmerkė vienatvei.
Taigi savanorystė – būdas pagelbėti kitiems, sutelkė šios patirties jau turinčius ten, kur jų pagalba buvo būtina.
Tačiau kas motyvuoja pačius savanorius? Aukoti savo laiką bei dirbti be atlygio sutiktų anaiptol ne kiekvienas žmogus.
Jaučia, kur turi būti
„Negalėjau to nedaryti“, – štai taip į klausimą, koks gi motyvas paskatino savanoriauti Karštojoje koronos linijoje, atsakė kaunietė 47 metų Orinta Leiputė. – Negalėjau likti nuošalyje, kai prasidėjo pandemija ir atsirado tiek daug įtampos“.
Ji pasakojo, kad pirmiausia savanorystei užsiregistravo keliose vietose, o pamačiusi feisbuke kvietimą – ir karštojoje linijoje: „Užpildžiau anketą, ir netrukus sulaukiau kvietimo prisijungti ir gavau tam būtinus kodus – savanorių labai trūko“.
Orinta pirmą kartą į skambutį šia linija atsišaukė praėjus vos kelioms dienos nuo karantino pradžios. Jis buvo paskelbtas kovo 16-ąją, pirmadienį, o sekmadienį ji jau sėdėjo prie pulto, – pirmasis jos budėjimas truko šešias valandas.
„Budėjimas naktinėje pamainoje būna ilgesnis, siekia 12 valandų. Tačiau savanoriams suteikta valia rinktis priimtiną laiką. Nes šią veiklą daug kam tenka derinti su darbu“, – kalbėjo ji.
Poreikis niekur nedingo
Ar buvo sunku? Ar reikėjo medicininio išsilavinimo? Tai klausimai, kurie kyla kiekvienam, galvojančiam apie savanorystę.
„Pirmiausia išklausėme instruktažą. Atrodė, kad viskas aišku. Vis dėlto į pirmąjį skambutį atsišaukiau drebėdama nuo įtampos – atsakomybė buvo didelė.
Tądien CORONA-19 patikrai registravau vos kelis žmones. Dažniausiai buvo klausiama, kaip elgtis per karantiną bei prašoma įvairių patarimų. Buvo ir keletas neadekvačių, piktokų skambučių.
Iš pradžių dar vienas kitas skambinantysis pajuokaudavo, bet, plintant užkratui, situacija tapo labai rimta. Kitas mano budėjimas po kelių dienų jau buvo sunkus. Nebuvo kada net gurkštelėti vandens – baigus pokalbį nespėdavome stabtelėti net pertraukėlei.
Medicininių žinių mums, savanoriams, nereikėjo. Medikai budėdavo kartu, o mes vadovavomės specialiu algoritmu, pagal kurį nustatydavome reikiamą pagalbos lygį ir teikdavome rekomendacijas.
Jeigu atsirasdavo specifinių situacijų ir nežinodavome, ką patarti, keldavome ranką, ir tada pokalbį jau perimdavo kartu budintys medikai“, – pasakojo O.Leiputė.
Karštosios koronos linijos savanorių centras pirmiausia buvo įsteigtas Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje, o vėliau, komandai smarkiai padidėjus, perkeltas į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto patalpas – buvusios Veterinarijos akademijos didžiąją salę.
Nebeatsiejama nuo kasdienybės
Pasak O.Leiputės, pandemijos sukelta ekonomikos krizė kliudė ir ją pačią. „Šiuo metu dar negaliu dirbti. Kaip ir daugeliui, sudėtingas tai laikas“, – pratarė ji.
Pagal išsilavinimą ji yra pedagogė. O polinkis į visuomeniškumą – įgimtas. „Man reikia veiklos. Tai, matyt, ir nulėmė, kad dalyvauju ir politikoje – esu Socialdemokratų partijos narė, ir visuomeninėse organizacijose. Pastaruoju metu atsirado dar viena savanorystės kryptis, susijusi su gyvūnų gerove“, – kalbėjo Orinta.
Baigus studijas pirmoji jos darbo vieta buvo vaikų namai. Į juos ji pateko savanoriaudama vienoje vaikų ir jaunimo organizacijoje.
„Savanorystė yra daugialypė. Tai ir saviraiškos būdas, ir charakterio bruožas, ir vidinis poreikis. Ji teikia ir emocinį pasitenkinimą. Kitokia, ne tik darbinė aplinka suteikia gyvenimui daug spalvų“, – užsiminė ji.
Ko gero, kiekvienas žmogus jaučia poreikį pabūti vienam. Pasak Orintos, tai yra priimtina ir jai, tačiau netrunka ateiti naujų pažinčių ir naujų patirčių troškimas.
Į Karštąją koronos liniją ji nuėjo turėdama tam tikrų baimių. Juk jos tėtis yra vyresnio amžiaus, taigi – rizikos grupėje.
Bet sutikus bendraminčius – nepažįstamų žmonių, kurie apsupdavo teigiamomis emocijomis, baimės atlėgo.
O kas toliau? Kai baigsis Karštosios linijos konsultacijos?
„Vis dar gauname žinučių ir prašymų, kad dar neišsivaikšiotume – dar nežinia, kiek viskas tęsis.
Pavyzdžiui, budėjau kaip tik tą savaitgalį prieš atidarant vaikų darželius. Tą parą sulaukėme net 16 tūkst. skambučių. Vadinasi, konsultacijų poreikis išlieka. Ir organizacija nori mus išsaugoti, nes esame konsultuoti išmokyti savanoriai.
Žinau ir tai, kad liksiu ištikima savanorystei – kur reikės pagalbos, ten ir atsidursiu“, – patikino O.Leiputė.
Skurdas ir gėda – visada greta
Savanorystė tauragiškę 44 metų Ritą Grigalienę kaskart nuveda pas tuos žmones, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Per karantiną – taip pat.
Tuomet, kai kovo 18-ąją pradėjo veikti Nacionalinis savanorių koordinavimo centras, skirtas spręsti toms problemoms, kurias žmonėms sukelia dėl koronaviruso paskelbtas karantiną, Rita ėmėsi darbo ir jame.
„Šiame centre buvo sukurta platforma stipruskartu.lt. Mes dirbome taip, kad nukreiptume telefonu 1827 prašančiuosius pagalbos bei galinčiuosius padėti į atitinkamas institucijas ar asmenis.
Taigi matydama platformoje informaciją ieškodavau pati savanorių, kurie suteiktų pagalbą tam tikrose vietovėse. Pavyzdžiui, jei prireikia Marijampolėje pagalbos senutei, naudodamasi duomenų baze ieškodavau savanorių, kurie gyvena netoliese ir kurie galėtų nupirkti jai maisto produktų.
Maždaug iš šimto kasdienių skambučių koks trečdalis būdavo dėl pinigų stygiaus ir maisto trūkumo.
Jame savanoriavau nuotoliniu būdu, taip pat – ir Tauragės rajono savivaldybėje. Skambindavau vienišiems, vargstantiems žmonėms, kuriuos pati pažįstu, klausdavau, ką nupirkti. Tai padariusi, atveždavau į namus ir palikdavau prie durų“, – pasakojo R.Grigalienė.
Buvo ir tokių žmonių, kuriems ji pagelbėdavo „iš savo kišenės“ supirkdama būtiniausius produktus skurdo į kampą įspeistiems žmonės.
„Kartais sulaukdavau ir vienišų mamų skambučių. Buvo tokių, kurios negauna jokių pajamų – vyrai nemoka alimentų, ir jos pristinga pinigų vaiko maisteliui, sauskelnėms,
Be to, žmonės, kurie atsiduria tokioje situacijoje, jos gėdijasi – jiems nesmagu prašyti pagalbos. Žinodama, kad taip yra, pati klausdavau, ką parūpinti“, – pasakojo R.Grigalienė.
Ji sakė pastebėjusi, kad kartais seniūnijos nežinodavo, kokių sunkumų patiria jų teritorijoje gyvenantys žmonės. Nes būtent gėdos jausmas juos sulaikydavo nuo pagalbos prašymo. Todėl, gavę informacijos, savanoriai ja dalindavosi su seniūnijų darbuotojais.
Dirbo ir Ugandoje
Koks motyvas skatina R.Grigalienę savanoriauti?
„Tai – vidinis poreikis. Savanorystė suteikia tam tikro pasitenkinimo – gera kitiems daryti gera. Labai gera sulaukti ir grįžtamojo ryšio – padėkos, paskatinančių žodžių.
Seniai savanoriauju, turiu patirties. Prieš porą metų kaip savanorė buvau išvykusi į Rytų Afriką, Ugandą. Ten dirbau su jaunimu, skaičiau paskaitas apie smurtą artimoje aplinkoje.
Ir dabar esu įvairioms savanorystės programoms pateikusi paraiškų, viliuosi, kad vėl manęs prireiks“, – sakė Rita.
Ji – teisininkė, kuri savo darbą susiejo su nevyriausybine organizacija: Tauragės moters ir užimtumo informacijos centru, kuriame teikiama teisinė bei psichologinė pagalba smurtą patyrusiems nukentėjusiems asmenims.
Ką ji veiks dabar, kai pandemija atsitraukė?
„Pagalbos žmonėms reikėjo ir visada reiks. Ir aš nuolat kur nors savanoriauju. Pavyzdžiui, turiu vaikų skautų būrelį. Su jais organizuojame stovyklas, ir per jas savanoriaudami padedame neįgaliesiems. Visa tai man artima dar nuo mokyklos laikų, ir savo abiturientą sūnų skatinu tai daryti“, – kalbėjo Rita.
Padarė tai, ko neįmanoma buvo tikėtis
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas
„Viena vertus, už darbą žmonėms turi būti sumokama, kita vertus, daug kur savanorystė kompensuoja nepakankamas socialines paslaugas. Tai nėra priimtinas dalykas, bet ir tokioje situacijoje būtina rasti išeitį.
Taigi savanorystė yra tam tikrų žmonių pasirinkimas. Ypač pagalbos reikia po krizių, kai psichologinė bei emocinė visuomenės būklė būna įtempta, – kai daug žmonių yra netekę darbo.
O savanorystė suteikia galimybę tiems žmonėms atgauti vadinamąjį reikalingumo jaustą – iš naujo užmegzti socialinį ryšį.
To reikia, kad žmonės nesijaustų vieniši, juo labiau kad netekus darbo – praradus įprastą profesinę aplinką ištinka ir psichologinė trauma.
Štai todėl socialdemokratai, užgriuvus karantinui, sukūrė ir savitarpio pagalbos centrą. Savanoriaudami mūsų partijos nariai iki šiol padeda visiems, kurie tik kreipiasi pagalbos.
Dar karantino pradžioje jis už savo lėšas pripirko apie 1000 vienkarinių veido kaukių, dezinfekcinio skysčio, apsaugos priemonių medikams bei socialiniams darbuotojams.
Buvo ir tokių, kurie patys prisiuvo daugkartinio naudojimo kaukių ir viską dalino tiesiog žmonėms gatvėse tose vietose, kur buvo galimi užkrato židiniai. Nes pirmosios karantino savaitės buvo kritinės – vėliau jau atsirado apsaugos priemonių tiekimo kanalų, o ir žmonės apsiprato su karantinu.
Kai kurie partijos nariai rengė labdaros akcijas, sodino medžius kaip padėką medikams.
Taigi per karantiną daugybė žmonių iš įvairių institucijų, nevyriausybinių organizacijų padarė milžinišką darbą, kuriam valstybė nebuvo pasirengusi. Niekas nenujautė, kad užklups.
Atitinkamai buvo teikiama pagalba vyresniems žmonėms apsirūpinant maisto prpoduktais, pavedžiojant jų augintinius.
Tiek centralizuotai organizuojant, tiek savarankiškai veikiantys bendruomenėse mūsų savanoriai padarė labai daug. Entuziazmas buvo pas mus labai didelis, ir tai teikia pasididžiavimą – tai prasminga veikla, kuri peržengia politines ribas. „Padaryk tai, ką gali padaryti iš karto“, – ir rezultatas suteikė emocinį pakilimą.“
