– Daug nerimo kelia tai, kad neaišku, kas bus su ekonomika per ateinančius metus. Kaip jūs manote, ar gali jai būti rimtų padarinių?
– Daug kas priklausys nuo to, kokia bus naujosios valdžios politika, kaip ji kovos su iššūkiais. Manau, dabar reikia stipriai akcentuoti pagalbą tiems verslams, kurie pateko į tas COVID-19 „žirkles“ – viešbučiams, restoranams, aptarnavimo, paslaugų verslams.
Reikia išsaugoti kiekvieną darbo vietą, nes žmonės Užimtumo tarnyboje gaus gerokai mažesnes pajamas, tad bus sujaukti ne tik įmonių, bet ir šeimų gyvenimai. Tai tiesiogiai kirstų per vartojimą ir mokesčių surinkimą, ta „karuselė“ užsisuktų žemyn ir aš bijau, kad nepapultume į ekonomikos nuosmukį.
– O ką galėtų padaryti naujoji valdžia krašto ekonomikai naudingiausio? Kokių klaidų galėtų išvengti, kokie būtų jūsų patarimai?
– Valdžiai reikėtų padėti dabar negaunantiems pajamų verslams gauti minimalias pajamas, kurių dabar jie negali gauti iš tiesioginių savo pirkėjų – galbūt valdžia galėtų padaryti taip, kad tie, kurie mokėjo mokesčius, gautų proporcingą tų sumokėtų mokesčių dalį.
Šitaip verslas dar ir suprastų, kad naudą gauna ne viena pusė, kad atėjus sunkiems laikams bus galima atgauti naudos atgal – tą mokesčių mokėjimą būtų galima traktuoti kaip draudimo polisą. Nereikėtų sulyginti visų pagal vieną kartelę ir duoti po mažą kruopelę paramos – reikėtų tiems, kurie mokėjo didesnius mokesčius, grąžinti didesnes išmokas.
– Skaitau prezidento Gitano Nausėdos kalbą: jis pirmajame Seimo posėdyje sakytoje kalboje net kelis kartus pakartojo, kad „veikti reikia dabar“. Ar verslo problemos, žiūrint iš verslo pozicijos, dabar sprendžiamos efektyviai ir greitai?
– Pavasarį problemos buvo sprendžiamos per ilgai. Net dabar keista girdėti, kad valdžia sako: „Žiūrėsime, kaip verslui sekėsi pusę metų prieš tai ir tada spręsime, ar duoti paramą“. Bet jeigu restoranai ir viešbučiai uždaryti, tai reikia suprasti, kad jie neturi pajamų ir to net nereikia įrodyti.
Čia aš kritikuoju tą 30 proc. apyvartos nuosmukio per pusmetį planą, kuris dabar, anot valdžios, bus pagrindinė pagalbos strategija. Bet iš kitos pusės, mes dabar gyvename galimybių laikais, kai ES patvirtina visų vyriausybių iniciatyvas, kaip spręsti koronaviruso krizes.
Tie įstatymai, kurie galiojo anksčiau – kad negalima padėti verslui – dabar yra padėti į šoną ir dabar naujoji mūsų valdžia turi visas priemones įgyvendinti visus savo sprendimus. Labai tikiuosi, kad ji pasinaudos šia proga ir paskatins ne tik koronaviruso krizės problemų sprendimus, bet ir kitų gilių Lietuvos problemų.
– Bet tarpuvaldis gali padaryti šiokios tokios žalos – vieni nenori priimti reikšmingų ekonominių, finansinių sprendimų, nes gali tekti daug skolintis, kiti, dar neatėję, nežino, ką daryti...
– Džiaugiuosi, kad atėjo naujų vėjų į koalicijas, tikiuosi, kad jie pasistengs greičiau išjudinti kai kuriuos sprendimus – konkrečiai turiu omenyje vieną koalicijos partnerę, kuri kalba apie investuojamo ir reinvestuojamo pelno neapmokestinimą. Tokie sprendimai dabar reikalingi kaip oras, jeigu norime paskatinti ekonomiką.
Nes dabar yra nukentėjusios ir nenukentėjusios įmonės, kurios toliau kaupia indėlius bankuose ir, kaip matome iš statistikos, įmonių indėlių dalis auga per koronaviruso krizę, nes jos neapsisprendusios, ką daryti – ar joms investuoti, ar laikyti, kaupti išmokas akcininkams.
Būtent tie, kurie turi pinigų, tikrai būtų paskatinti investuoti šiandien – šiandien statyti fabrikus, kurti darbo vietas, nes šiandien tam yra palankesnė mokestinė aplinka. Reikia sudaryti vartojimą iš tų sektorių, kurie tai gali daryti krizės sąlygomis, kurie turi sukaupę lėšų. Taip pat svarbus valstybinis vartojimas, valstybiniai užsakymai tose vietose, kur juos anksčiau ar vėliau vis tiek reikės padaryti.
– Dabar turbūt viena liūdniausių iš įvairių industrijų yra viešbučių situacija. Jie sako, kad valdžiai reikėtų didinti mokėjimų už prastovas sumą, kad tai nebūtų minimalios algos. Taip pat jų plane yra ir daugiau pasiūlymų – didinti subsidijas, apskritai paramos apimtis. Bet kaip jums atrodo: ar reikėtų gerokai pakelti prastovoms skirtas sumas?
– Visų sulygiavimas – kad ir tie, kurie mokėjo minimalius mokesčius, ir tie, kurie mokėjo didesnius, stovėtų „vienoje eilėje“ – nėra geriausias sprendimas. Juk vieni darbdaviai savo darbuotojams mokėjo dvigubai didesnius nei minimalus atlyginimas atlyginimus, o kiti mokėjo minimumą.
Jeigu įmonė samdė gerus specialistus ir jiems mokėjo atlyginimus su visais mokesčiais į biudžetą, kurie siekė tris kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas, tai pasiūlyti tokiems darbuotojams 80 ar 90 proc. minimalaus atlyginimo yra nesąmonė – jie nedirba už tokius pinigus.
Jie negali išgyventi už tokias algas, todėl paliks darbo vietas, juk tie žmonės turi įsipareigojimų – šeimas, paskolas ir pan. O viešbučiai negali egzistuoti be vadovo, administracijos, aukštesnės kvalifikacijos specialistų.
– Bet valstybė turbūt stengiasi neišbalansuoti situacijos, nes paskui gali kilti daug klausimų, kodėl vieniems davė daugiau, o kitiems mažiau. Tai gali paskatinti socialines įtampas.
– Jokių klausimų nekiltų, jei būtų skaičiuojama pagal kiekvienos įmonės indėlį, ką ji įnešė į „bendrą katilą“ per praėjusius laikotarpius. Tai lengviausia paskaičiavimo formulė.
– Vartojime kaupiasi nerimo debesys – manančių, kad jų šeimos finansinė padėtis pablogėjo, palyginti su praėjusių metų spaliu, padaugėjo 7 proc., o vertinančių šalies ekonominę padėtį kaip blogėjančią padaugėjo 17 proc., rodo ELTOS užsakymu spalį atlikta Baltijos tyrimų apklausa. Ką jums tai sako?
– Žmonės kalba tai, ką mato, kalba žiniasklaidos „lūpomis“, nors tiesiogiai jų sunkumai ir neliečia. Kai nebėra teigiamų žinučių, sklando vien žinios apie tai, kam ir kiek blogai, kad šalyje koronviruso atvejai muša rekordus, žmogui susidaro įspūdis, kad nieko gero aplinkoje nebegali būti.
Neigiamos nuotaikos ekonomikoje yra labai rizikingas dalykas, nes sukuria neigiamus lūkesčius, apsisprendimą nevartoti, nors žmonės dirba taip pat, kaip ir anksčiau, ir gauna tokias pačias pajamas. Mes neturėtume sutirštinti spalvų ir gąsdinti žmonių, kai nėra taip blogai.
– Bet iš kur formuoti tuos teigiamus lūkesčius, kai kiekvieną dieną gauname daug neigiamos informacijos – nedarbo dinamika, viruso plitimo mastai?
– Neabejoju, kad ši krizė nedarys labai didelės įtakos mūsų valstybės ekonomikai ir kad mes iš jos išlipsime nelabai stipriai sušlapę kojas. Manau, kad visi tie gąsdinimai yra nepagrįsti, kad mes esame geresnėje situacijoje, negu atrodo.
– Iš kur tas jūsų optimizmas?
– Žiūrime į iš bankų ateinančią informaciją, kuriose jie skelbia savo ketvirtines ataskaitas, kuriose sako, kad nebereikia daryti atidėjimų įmonių paskoloms – tai reiškia, kad įmonės gana gerai laikosi ir gali apsitarnauti savo paskolas.
Tai reiškia, kad verslas toliau dirba, moka mokesčius valstybei, žmonėms atlyginimus, kuriuos šie išleidžia, vartoja. Problema yra tik su mūsų sveikatos situacija, mes turime jaudintis tik dėl jos. O ekonomika – jeigu valstybiniai sprendimai bus priimti teisingi, šią krizę tikrai išgyvensime gana nesunkiai, palyginti su 2008-2009 metų krize.
– Dar daug kas mini Europos pinigus, kuriems tereikia atidaryti duris. Bet jūs optimistas ir nemanote, kad galime pamatyti kokį masinį bankrotų bumą?
– Tai priklausys nuo valstybės politikos. Jeigu ji bus susiveržti diržus, kaip per 2008-2009 metų krizę, pamatysime masinį bankrotų bumą, masinį žmonių išėjimą į Užimtumo tarnybą, daugybės nedarbo išmokų mokėjimą, iš kurių neįmanoma pragyventi.
O jeigu bus bandoma padidinti šias išmokas, tada suformuosime ilgalaikio nenoro dirbti problemą. Taip kad reikia išsaugoti kiekvieną darbo vietą, nes darbo praradimas, beje, yra vienas iš didžiausių stresų, kuriuos žmogus gali patirti – tai atsiliepia psichinei sveikatai.
– Tai vis dėl to antrojo karantino poveikis ekonomikai bus mažesnis negu pirmojo?
– Manau, kad pirmasis poveikis buvo gana trumpas, nes po to atėjo neblogas atsigavimas. Antra banga sudėtingesnė, nes truks ilgiau – mes po kelių mėnesių taip greit negrįšime atgal į vartojimą. Be to, dabar gyvename rudens, žiemos laikotarpiu, kada saulės nedaug, kuri irgi daro įtaką žmonių emocijoms ir sprendimams.
– Na bet suvaržymai menkesni nei pavasarį, neuždarinėjama taip viskas iš eilės.
– Na bet jei leisime restoranams veikti, jie vis tiek dirbs „į minusą“ – jiems geriau užsidaryti negu veikti. Kai ateina vos keli žmonės per dieną, geriau nelaikyti darbuotojų, kad jie aptarnautų tuos penkis žmones. 5 proc. pajamų nuo įmonės tai nėra 5 proc. pelno – tai reiškia 95 proc. nuostolio.
– Patarimai valstybei šioje situacijoje iš žmogaus iš verslo: negailėti pinigų, mesti juos tiems sektoriams, kurie skęsta? Bet, kita vertus, čia tuoj kyla triukšmas, kad „praskolinsime Lietuvą!“ Ar nereikia bijoti praskolinti Lietuvos labiau, nei yra dabar?
– Noriu pasakyti, kad visos protingos vyriausybės ES tikrai nesiveržė diržų per 2008-2009 metų krizę, čia tik mes turėjome tokią situaciją, kai sakėme, kad susitaupysime, niekur nesiskolinsime, išgyvensime, tačiau mūsų ekonomikos kritimas buvo didžiausias ES. Tad čia buvo tikrai netinkami metodai.
Tada Vyriausybė skolinosi už 10 proc. iš komercinių bankų taip dar labiau sumažindama pinigų pasiūlą verslams, kuriems šios lėšos buvo reikalingos. Koks bankas skolins verslui, kai iš jo gali pasiskolinti valstybė už 10 proc.?! Žinoma, kad geriau skolinti valstybei!
O šiandien mes turime kitokią situaciją – valstybė praktiškai skolinosi už 0 proc. – kone nemokamai gali pasiimti šiuos pinigus. Tačiau ji turėtų rūpintis ne tik kur tuos pinigus protingai padėti, bet ir galvoti, iš kur gaus pajamų – iš ko suformuos biudžeto pajamas.
Tad čia valstybė negali prarasti savo „auksinių vištų, dedančių auksinius kiaušinius“ – ji negali prarasti verslų, kurie mokėjo mokesčius, nes jiems iškritus vietoj jų atsirasti kitiems reikės labai daug laiko.
Juk šiandien joks naujas viešbutis jokiame banke negaus paskolos už jokius pinigus – nei už 10 proc., nei už 20 proc. Tad valstybei dabar turi rūpėti jau esami viešbučiai, kad jie neišsidraskytų, o grįžtų atgal į rinką, nes jie yra jos pajamų šaltinis.
