Interviu naujienų portalui lrytas.lt politikė kritiškai pasisakė ir dėl priverstinio pensijų kaupimo privačiuose fonduose.
„Iš tikrųjų nenormalu, kai kitos valstybės, turėjusios tokią pat tvarką kaip yra mūsų šalyje, galiausiai leido pasitraukti iš pensijų fondų, o mes kartu su Latvija neleidžiame žmonėms išeiti iš fondų be pateisinamų priežasčių.
Reikia leisti žmogui pačiam apsispręsti, kaip pasielgti su sukauptais pinigų be jokių papildomų įrodinėjimų“, – akcentavo V.Blinkevičiūtė.
– Siekiate Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko posto. Ko tikėtis, jei laimėsite, ir ar tokiu atveju atsisakysite europarlamentarės mandato?
– Labai rimtai apsisprendžiau dalyvauti rinkimuose, nes Lietuvai reikalinga stipri kairioji partija. Turėdama įvairiapusės patirties ir išminties, prašau savo bičiulių palaikymo dėl galimybės stoti prie partijos vairo.
Dirbu Europos Parlamente (EP), bet gyvenu Lietuvoje ir niekada kitaip nebuvo. Esu įsitikinusi, kad tuos darbus tikrai galima suderinti ir nemanau, kad jie vienas kitam trukdytų.
– Kaip ketinate partijai sugrąžinti prarastus rinkėjus, kurie per anksčiau vykusius Seimo rinkimus savo balsus atidavė kitoms politinėms jėgoms?
– Tai yra labai didelis darbas ir uždavinys. Tam, kad rinkėjai patikėtų socialdemokratais, reikia daugiau drąsos kelti tuos klausimus, kurie rūpi Lietuvos žmonėms. Mes turime puikias programas – tą pripažino politologai ir ekspertai.
Tam, kad žmonės patikėtų, jog galime jas įgyvendinti, reikia rimto mūsų frakcijos Seime darbo, ieškant palaikymo ir su prezidentu kuriant gerovės valstybę. Žinoma, reikia bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, darbuotojus atstovaujančiomis profesinėmis sąjungomis.
Be abejo, viena turėti geras programas, o kita – turėti lyderį, kuriuo žmonės tikėtų, kad jis gali būti tas garvežys, kuris padės įgyventinti tuos išsakytus siekius.
– Jūs paminėjote sąvoką „gerovės valstybė“. Ar Lietuva prie jos artėja, ar tolsta? Štai Lietuvos bankas ekonomikos apžvalgoje skelbė, kad 2020-aisiais pajamų nelygybė tik išaugo.
– Tiesa, pandemija padarė savo, ir tik nedidelės dalies žmonių pajamos nesumažėjo, bet nemažai žmonių jas prarado, vyrauja didelis neužtikrintumas dėl ateities bei šeimos.
Žinote, gerovės valstybė nesikuria nei per vieną kadenciją, nei kitą – tai yra nuolatinis nesibaigiantis procesas. Skandinavijos valstybėms prireikė ne vieno dešimtmečio pasiekti dabartinę gyvenimo kokybę, kurios mes galime tik pavydėti, o atrodo, kad tai taip netoli – anapus Baltijos jūros.
Santykius, kurie iš konservatorių pusės susiklostė su prezidentu, vertinu labai neigiamai ir tai didžiulė žala Lietuvai. Atrodo, kad dabar esminis dalykas iš konservatorių pusės, kas Lietuvai atstovaus Europos Vadovų Tarybai (EVT). Prezidentas atstovavo ir tegul atstovauja. Neįsivaizduoju, kad kas nors gali uždrausti žmonių išrinktam prezidentui vykti į EVT. Tai yra kalbos apie nieką ir norėjimas sulaukti dėmesio. Neva jei žmogus ne iš dešiniųjų ar konservatorių stovyklos, blogai atstovaus. Reikia dirbti kaip komanda, mesti į šoną susiskaldymus, kai Lietuvoje problemų yra daugybė.
Pavyzdžiui, pandemijos metu susidarė įspūdis, kad švietimas pas mus nėra prioritetas. Didelė žala vaikams, kai jie negali mokytis mokyklose tiesiogiai – tai yra didžiulis praradimas. Dabartinė ir ankstesnioji valdančioji dauguma turėjo daryti daug rimtesnius žingsnius, kad vaikai galėtų tiesiogiai lankyti mokyklas, o ne dirbti nuotoliniu būdu.
Belgijoje jau seniai viskas uždaryta, įvesta komendanto valanda, bet vaikai lanko mokyklas, ir tai yra svarbiausias prioritetas, į kurį turi būti investuojamos visos turimos lėšos. Bet štai švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė neseniai pareiškė, kad negali priimti sprendimo, ar vaikai šiais metais grįš į mokyklas, nes ekspertų nuomonės išsiskyrė. Bet juk tam reikia priimti politinį sprendimą, o ekspertai gali tik patarti, nes jų – tokia misija.
– Plane „Naujos kartos Lietuva“ numatytos ilgalaikės švietimo reformos, tam bus skiriama apie 490 mln. eurų. Kaip jūs vertinate šį planą?
– Gerai, kad dalis lėšų iš 2,2 mlrd. eurų, kurie ateina iš europinių fondų, bus skirta švietimui, tačiau reikia gerai žiūrėti, ar tos investicijos atitinka švietimo poreikius visuose regionuose, ar bus skirta pakankamai lėšų mokytojų kvalifikacijai kelti, visam mokymosi procesui.
Atsakymų kol kas nėra ir mane labai neramina premjerės Ingridos Šimonytės pasakymas, kad šitie 2,2 mlrd. eurų skirti dabartinės konservatorių ir liberalų vyriausybės įgyvendinimui. Gink Dieve, taip neturi būti. Tos lėšos skirtos visiems Lietuvos žmonėms, nepriklausomai nuo to, kurią politinę partiją jie palaikytų.
Bet pastaruoju metu nemačiau švietimo kaip prioriteto – kalbama tik apie sveikatą, pandemiją. Aš suprantu, kad dabar pastarosios temos yra svarbiausios, bet ne mažiau svarbus švietimas ir mūsų vaikai, nes švietimo kokybės praradimas dėl tų metų yra didžiulis.
– Kaip vertinate kalbas, kad Lietuva turėtų pailginti darbingą amžių iki 72 metų?
– Tie, kurie pradėjo diskusijas apie pensinio amžiaus ilginimą iki 72 metų, neturi jokio supratimo apie esamą situaciją Lietuvoje. Niekas net neįpareigoja tų žaliųjų knygų svarstyti, EK taip pat turėtų truputį pagalvoti ir, radusi progą per svarstymus EP, ruošiuosi tai pasakyti. Suprantu, kad buvo pasamdyti ekspertai, kurie subraižė gražius grafikus ir kaip ir atliko savo darbą, gaudami pinigus. Bet į tai reikia žiūrėti kūrybiškai ir nematau jokių galimybių diskutuoti apie pensinio amžiaus ilginimą mūsų šalyje.
Pirmiausia, mūsų žmonės neturi sveikatos dirbti iki tokio amžiaus. Kaip jums pasakytų paprastas sutiktas žmogus – „mes tiek negyvename“. Mes turime kalbėti apie demografinę situaciją Lietuvoje, senėjimą ir galimybes sušvelninti senėjimo pasekmes, bet ne darbą iki 72 metų. Tie, kurie gali ir nori dirbti, žinoma, turi dirbti, bet ne visiems privalomai.
Ar jūs įsivaizduojate statybose ant pastolių dirbantį 72 metų asmenį, kilnojantį sunkumus? Girdžiu kalbas, kad Lietuvoje yra 8–9 proc. dirbančių septyniasdešimtmečių. O jūs paklauskite, kodėl daugelis jų dirba. Pensijos Lietuvoje yra tokio dydžio, kad žmonės negali išgyventi. Jei dar vaikai ar anūkai neteko darbo, tenka padėti ir jiems – juk Lietuvoje yra susiklostę tokie santykiai.
Lietuvoje katastrofiškai mažėja gimstamumas, tai yra problema Nr. 1. Spręskime, kaip paskatinti jaunas šeimas gimdyti vaikus, žiūrėkime, ko trūksta Lietuvos šeimoms. Pernai gimė 24 tūkst. vaikų, o būdavo laikai, kai per metus gimdavo 28–30 tūkst. Aš nematau paramos šeimai politikos, jos nėra. Jauni žmonės galvoja, ar gimdyti vaikus, ar turės pakankamas pajamas juos išauginti, ar vaikai gaus tinkamą ir kokybišką išsilavinimą. Į tai reikia atkreipti dėmesį, nes dabar viskas sukoncentruota į pandemiją ir daugiau nieko nematome. O juk gyvenimas nestovi vietoje.
– Jūsų partija siūlo įteisinti ir keturių dienų darbo savaitę. Kuo tai būtų naudinga?
– Lietuvoje turime pradėti rimtas diskusijas dėl trumpesnio negu 8 val. dienos laiko arba 4 dienų darbo savaitės. Olandai turi trumpesnį darbo laiką, prancūzai nuo 2000-ųjų turi 35 val. darbo savaitę, dabar pradeda panašų eksperimentą ispanai. Lietuvoje yra įmonių, kurios tai taiko ir žmonės per trumpesnį laiką gali pasiekti tą patį, o daugiau likusio laiko skirti šeimai, laisvalaikiui, tobulėjimui.
Tai pirmiausia reikėtų padaryti taikyti socialiniams darbuotojams ir slaugytojams. Šių profesijų atstovai dirba labai sunkiai ir ypač pandemijos laikotarpiu suvokėme, koks tai rizikingas darbas, be kurio – nė žingsnio į priekį. Šių sričių darbuotojų ateityje mums reikės vis labiau, nes mes senstame, ilgiau gyvename, norime gyventi kokybiškai ir tam reikalingos tokios paslaugos. Todėl jiems reikėtų dirbti 4 dienas per savaitę, bet gautų tokį pat atlyginimą.
Žinoma, kad tam reikėtų papildomų darbuotojų, bet ir investuokime į šią sritį, nes Lietuva per mažai lėšų nuo BVP skiria sveikatos ir socialinei apsaugai. Taip mes ir artėtume prie tos gerovės valstybės.
– Estai jau turi galimybę pasitraukti iš antrosios pensijų fondų pakopos, tuo metu Lietuvoje tokios galimybės žmonėms nėra, jei jie jau kaupia ir nespėjo laiku pasitraukti iš šių fondų. Ekonomistai tvirtina, kad Lietuvai reikia sekti estų pavyzdžiu ir leisti pasitraukti iš antrosios pakopos. Kodėl mūsų piliečiai tokios galimybės iki šiol neturi?
– Kalbant apie pensijų kaupimą privačiuose pensijų fonduose, ši sistema pradėjo veikti 2004 metais. Taigi jau bemaž per 17 metų buvo daug pokyčių ir per šį laiką jau buvo galima įvertinti, ar tas kaupimas pasiteisino, ar atnešė naudos būtent tam, kuris sulaukė pensijos. Reikia padaryti išvadas ir nebijoti kokių nors lobistų spaudimo, nes už to stovi dešimtys tūkstančių mūsų žmonių.
Iš tikrųjų nenormalu, kai kitos valstybės, turėjusios tokią pat tvarką kaip yra mūsų šalyje, galiausiai leido pasitraukti iš pensijų fondų, o mes kartu su Latvija neleidžiame žmonėms išeiti iš fondų be pateisinamų priežasčių. Reikia leisti žmogui pačiam apsispręsti, kaip pasielgti su sukauptais pinigų be jokių papildomų įrodinėjimų. Tai yra tavo uždirbti pinigai, tu juos sukaupei ir tau, pavyzdžiui, dabar jų reikia. Todėl reikia leisti juos atsiimti.
Todėl mūsų, socialdemokratų frakcijos nariai, sausį įregistravo pataisas ir valdantiesiems liberalams ir konservatoriams linkiu pažiūrėti, kas naudingiausia Lietuvos žmonėms, ir leisti elgtis su savo sukauptomis lėšomis taip, kaip jiems atrodo reikalinga.
– Ironiška, kad į antrąją pensijų pakopą įtraukiami ne tik lietuviai, bet ir mūsų šalyje dirbantys užsieniečiai, kuriems nėra taikomos jokios išimtys. Dėl to jie, pražiopsoję įtraukimo į pensijų kaupimą laiką ar nesupratę, kaip to atsisakyti, į sistemą pakliūva be išeities. Taigi jie turės kaupti pensijai, nors čia gyvens tik kelis metus, ir neaišku, ar jie atgaus sukauptus pinigus.
– Tai yra didžiausia nesąmonė. Atvykę čia dirbti užsieniečiai neturėtų būti įtraukiami. Tai – kaip prievarta: visi surašomi, o jiems jokios naudos iš to kaupimo, nes išvyksta iš mūsų šalies ir čia daugiau nebekaupia. Galiausiai, reikia pradėti matyti žmogų, o ne tik verslą.
