Prabangių automobilių skandalas įskėlė kivirčus: iš šaukštelio deguto išpūsti milžinišką burbulą – tikras menas

Puota maro metu. Tokią žinią su pasimėgavimu išplatino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas M.Majauskas, paskelbęs, kad net 148 bendrovės, sulaukusios valstybės paramos dėl COVID-19 padarinių, įsigijo naujų ar jau naudotų automobilių. Kai kurios – net ir prabangių.

 Lrytas.lt fotomontažas
 Lrytas.lt fotomontažas
M.Majauskas.<br>T.Bauro nuotr.
M.Majauskas.<br>T.Bauro nuotr.
V.Janulevičius.<br>T.Bauro nuotr.
V.Janulevičius.<br>T.Bauro nuotr.
G.Skaistė ir M.Majauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
G.Skaistė ir M.Majauskas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 3, 2021, 5:00 PM

Vėliau konservatorius su komjaunuolišku įniršiu vardijo, kad kitos įmonės pirko dar ir vandens motociklų, laivų. Nuošalyje neliko ir prezidentas G.Nausėda, pavadinęs tai šlykščiu verslininkų poelgiu.

Nereikalingas švaistymasis įmonės lėšomis verslo iš tiesų nepuošia ir tokių, kurie vaikosi prabangos taupydami mokesčių sąskaita, ginti, matyt, neverta. Tačiau klausimas kitas: ar bent vienu iš politikų išvardytų atvejų automobiliams pirkti buvo naudojami pinigai, skirti nuo pandemijos nukentėjusioms įmonėms pagal atitinkamas programas? Tai turėtų nustatyti ne Seimo nariai, o visus reikalingus instrumentus turinti Valstybinė mokesčių inspekcija.

Jei tų priemonių inspektoriams stinga, valdantiesiems, užuot ieškojus atpirkimo ožių, derėtų užlopyti įstatymų spragas.

Finansų ministrė G.Skaistė jau užsiminė, kad ekspertų grupei bus pasiūlyta įvesti 25 tūkst. eurų ribą, – būtent tokią sumą būtų galima nurašyti į įmonės sąnaudas įsigyjant automobilį.

Jei jis brangesnis, būk mielas, mokėk iš uždirbto ir jau apmokestinto pelno.

Logiška? Pusiau. Mat tokia nuostata sunkiai suderinama su valstybės siekiu, kad iki 2030-ųjų bent pusę šalies lengvųjų automobilių parko sudarytų elektra varomos transporto priemonės. Pažvelkime į kainoraščius: „Tesla“ elektromobilio kaina prasideda nuo 49 tūkst. eurų, „Volkswagen ID.3“ – nuo 33 tūkst. eurų.

Tad įvedus 25 tūkst. eurų ribą bendrovės tikrai mažiau išlaidautų pirkdamos mašinas už savo lėšas, nes dažniau rinktųsi varomas dyzelinu arba benzinu – jie tiesiog pigesni. Tik kaip tada tai bus suderinama su ekologijos ir transporto parko elektrifikacijos tikslais?

Kita vertus, į vadinamuosius gėdos sąrašus patekusios bendrovės dažniausiai tvirtino, kad vienais atvejais sandoriai dėl mašinų pirkimo buvo sudaryti dar prieš pandemijos krizę, o kitais tebuvo už likutinę kainą įsigyti automobiliai, anksčiau naudoti išperkamosios nuomos būdu.

Negana to, jei įmonė net ir gavo, pavyzdžiui, subsidijas už prastovas, tie pinigai atiteko tiesiogiai darbuotojams.

O kalbos, kad pandemijos metu verslas iš viso nieko negali pirkti, yra viso labo aukščiausio lygio populizmas. Kaip ir tai, kad paminėtos vos 148 įmonės, nors paramos sulaukė daugiau nei 99 tūkstančiai. Ištraukti menką šaukštelį deguto ir iš jo išpūsti milžinišką burbulą – čia jau tikras menas.

Deja, toks triukšmas jokia naujiena mūsų politinėje padangėje. Juk Lietuvoje visus šunis sukarti ant verslo – dešimtmečius klestinti mada, kurios ypač prireikia, kai nori mažiau išprususių rinkėjų akyse susirinkti daugiau reitingo taškų.

Verslas – ypač stambusis – daugelio politikų ilgai buvo laikomas blogiu, o ir dabar nevengiama kartkartėmis jo prilyginti baubui. Tik kas per pandemiją ištraukė visą šalies ekonomiką?

Taip, valstybės parama tikrai padėjo daugeliui bendrovių. Bet didžiausią postūmį ūkiui suteikė eksportu besiverčianti stambioji ir vidutinė pramonė, kuri tomis subsidijomis naudojosi kur kas rečiau, nei vietos rinkoje veikiantis smulkusis verslas. Pramonės įmonės dažnu atveju netgi ir negalėjo pretenduoti į paramą, nes apyvarta nekrito tiek, kad atitiktų valstybės nustatytus kriterijus.

„Man tokia retorika panaši į atvejus, kai klasėje dvejetukininkai ima pulti pirmūną, neva jis čia dėl visko kaltas. Laimė, tokių kalbų, ateinant jaunajai politikų kartai, girdėti vis rečiau“, – kalbėjo Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas V.Janulevičius.

Vis dėlto, kaip rodo pastarosios savaitės dirbtinai pučiami skandalai, užsipulti verslą tebėra labai patrauklu. O kalbėtis su verslininkais vengia ir dabartiniai valdantieji, sekdami ankstesnės Vyriausybės pavyzdžiu.

Dviejų LPK komitetų veikloje dalyvaujantis verslininkas ir konsultantas A.Zabulis pasakojo, kad pernai valdžiai buvo pateiktas milžiniškas pluoštas pasiūlymų, kaip būtų galima pagerinti verslo aplinką. O koks rezultatas?

„Šiurkščiai ištariant, buvo atsižvelgta maždaug į penktadalį.

Tuomet tiesiog kyla klausimas, ar pakankamai gerai vienas kito klausomės ir ar girdime vienas kitą“, – kalbėjo A.Zabulis.

Kalbėjimosi su verslu ir net kitais socialiniais partneriais (pavyzdžiui, profesinėmis sąjungomis) akivaizdžiai pritrūko rengiant planą, kaip bus panaudota maždaug 2,2 mlrd. eurų suma iš ES Atsigavimo fondo. Ir toli gražu ne dėl to, kad jame didžiąją dalį lėšų numatyta skirti ne verslui skatinti, bet viešajam sektoriui reformuoti. Tai irgi reikalingas darbas, jei tik jis bus atliktas tinkamai.

Blogiausia, kad, Finansų ministerijai paskelbus šį planą, visoms suinteresuotoms pusėms buvo paliktos vos penkios dienos pastaboms pateikti, nors dokumento apimtis – 187 puslapiai.

Tai buvo eilinis įrodymas, kad esantys valdžioje mano ir išmanantys daugiau už kitus.

Taigi verslo ir politikų bendradarbiavimu toks elgesys nekvepia nė iš tolo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.