Vaikus Lietuvoje robotika sudominę vaikinai – apie sudėtingiausią laikotarpį verslui: padėjo netikėtas sprendimas

Kristijonas Vasiliauskas (28 m.) ir Džiugas Lukas Eidukas (29 m.) – jauni, veržlūs ir verslūs vaikinai, jau aštuonerius metus vadovaujantys „Robotikos akademijai“.

Kristijonas Vasiliauskas ir Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Kristijonas Vasiliauskas ir Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Džiugas Lukas Eidukas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Kristijonas Vasiliauskas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Kristijonas Vasiliauskas.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje.<br>„Robotikos akademijos“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2021-06-13 10:00, atnaujinta 2021-06-13 10:06

Kadaise „Robotikos akademiją“ įkūrė K.Vasiliausko tėtis Saulius Vasiliauskas. Tuo metu K.Vasiliauskas dar mokėsi politiką ir tarptautinius santykius Esekso universitete (Jungtinė Karalystė – JK). Tačiau tėtis jį pakvietė prisijungti prie „Robotikos akademijos“, o kadangi studijos su robotika nebuvo niekuo susijusios, jis nupirko K.Vasiliauskui nuotolinius kursus.

Taip K.Vasiliauskas baigė ir universitetą, ir nuotolinius kursus Carnegie Mellono robotikos akademijoje, yra sertifikuotas „Lego Education“ akademijos mokytojas.

Tada K.Vasiliauskas pakvietė prie „Robotikos akademijos“ prisijungti ir geriausią draugą D.L.Eiduką, tuo metu studijavusį ekonomiką ir finansus Mančesterio universitete (JK), turėjusį darbo patirties investiciniuose bankuose, tačiau kaip vykdyti verslą jis taip pat nežinojo. Visgi jam patiko technologijos, o ir pats buvo nusivylęs švietimo sistema, tad K.Vasiliausko pasiūlymas jį sugundė.

„Kai grįžome iš universitetų ir rimtai įsijungėme į veiklą, prasidėjo didysis augimas. 2012 m. būreliuose turėjome apie 200 vaikų, staiga per metus pakilome iki 2 tūkst., kitais metais – iki 4 tūkst., kol galiausiai pasiekėme per 7 tūkst. vaikų visoje Lietuvoje“, – verslo pradžią prisiminė K.Vasiliauskas.

Taip K.Vasiliausko ir D.L.Eiduko vadovaujama akademija išaugo į vieną didžiausių neformaliojo švietimo įstaigų Lietuvoje. Iki pandemijos ji veikė 50 miestuose, 300 lokacijų ir robotikos mokė net nuo pačius mažiausius – 4–14 metų vaikus –, tačiau pandemija visa tai šiek tiek pakoregavo.

Pradžia nelengva, reikėjo įtikinti

Prieš 10 metų techninės kūrybos būreliai buvo apmirę. Visi tėvai vaikus vedė į sporto, šokių, muzikos ar dainavimo būrelius, tad tokios veiklos, kokią pristatė tik atsiradusi „Robotikos akademija“, tuo metu Lietuvoje nebuvo. Todėl pradžia nebuvo lengva, o ir įtikinti tėvus atvesti vaikus į būrelius buvo tikras iššūkis. Tačiau, D.L.Eiduko teigimu, kelios mintys tėvams padėjo apsispręsti.

„Apie ateitį vaikams reikia pradėti mokytis ir ruoštis jai jau dabar, nes mes net neįsivaizduojame, kokie 70 proc. darbų bus ateityje. O tam pasiruošti galima mokantis robotikos ir apie technologijas.

Iš pradžių startavome su nemokamomis pamokomis, kad vaikai galėtų ateiti, pamėginti ir tada nuspręsti, ar nori likti. O būreliai būdavo tokie įdomūs, kad paskui vaikai prašydavo tėvų, kad galėtų ir toliau lankyti būrelius.

Ir mes padarėme, kad tėvams būtų patogu, nereikėtų vaikų kur nors toli vežti, gaišti laiko spūstyse. Mes patys atvykdavome į mokyklas ir darželius“, – kaip įgavo tėvų palankumą portalui lrytas.lt papasakojo D.L.Eidukas.

Tėvai jau įkalbėti, reikia rasti ryšį su vaikais

„Aš nesu verslo smegenys, aš esu kūrybos vadovas. Mano oficialus darbas – niekada neužaugti, esu profesionalus vaikas. Kiekvieną dieną turiu įsijungti į vis kito amžiaus vaiko smegenų bangas ir patirti pasaulį jo akimis.

Man yra mokama už tai, kad žaisčiau vaikų žaidimus, žiūrėčiau vaikiškus filmukus, domėčiausi jų trendais, nešiočiau jų rūbus, turėčiau panašias svajones. Tik taip suprantu jų kalbą, tampu tarpininku tarp tėvų norų ir vaikų motyvacijos. Testuoju naujausius robotus, žaislus, filmukus, kompiuterinius žaidimus, kalbu apie jų pavojus ir jų naudas, iš to kuriu švietimo produktą“, – taip save pristatė K.Vasiliauskas.

Jo teigimu, Z ir Alfa kartos vaikams sunku ilgai klausytis pamokų, todėl mokytojai pirmiausia turi sukurti su vaikais artimą ryšį, domėtis vaikams aktualiomis temomis, žaidimais – tik taip mokytojai taps autoritetais ir galės išlaikyti vaikų dėmesį.

„Reikia kalbėti jų kalba ir parodyti, kad mes, taip pat kaip ir vaikai, mokame reikšti emocijas, susižavėjimą, mes juokiamės, stipriai kuo nors žavimės, būname labai užsidegę, šokinėjame, dūkstame, žaidžiame, o ne kaip robotai žirnius į sieną pilame“, – vardijo K.Vasiliauskas.

Robotika – ne tik apie robotus

Kaip sakė K.Vasiliauskas, „Robotikos akademijoje“ vaikai nėra mokomi tik robotikos – tai klaidingas įsivaizdavimas.

„Juk krepšinio būrelis nesivadina krepšinio kamuolio būreliu, šokių būrelis nesivadina šokių batų būreliu, dailė nėra tik teptukų ir drobės arba dažų būrelis.

Todėl yra keista, kad kalbant apie robotiką visi galvoja tik apie techniką. Pasaulis keičiasi greitai, bet dar greičiau keičiasi technologijos. Mokyti vaiką tik apie pačią technologiją, „Lego“ robotus, kuriuos naudojame, yra beprasmiška, nes, kai vaikas užaugs, ta technologija jau bus pasenusi, nors dabar yra pati moderniausia.

Todėl mes nemokome tik apie robotus, mes mokome vaikus identifikuoti ir spręsti problemas, naudojantis tai dienai pažangiausiais įrankiais“, – papasakojo apie veiklą K.Vasiliauskas.

Visos būrelių pamokos yra sukurtos pačios „Robotikos akademijos“ komandos ir yra suderintos su mokyklų programomis ir vaikų aktualijomis.

Pavyzdžiui, pirmokai pirmą savaitę atėję į būrelį skaidrėse matys istorijos veikėją, kuris taip pat yra pirmokas. Jis ruošiasi eiti į tarptautinę klasę, kurioje vaikai susirinkę iš skirtingų pasaulio šalių. Veikėjas žino, kad su visais vaikais reikės pasisveikinti ir susipažinti, o tai reikės padaryti žodžiu, pamojuoti ranka, paspausti ranką arba nusilenkti. Taip vaikai supažindinami ir su skirtingomis pasaulio kultūromis, šalimis bei etiketu.

Tačiau kiekvienoje istorijoje yra įpinta ir problema, kurią veikėjui padėti išspręsti gali tik būrelyje esantys vaikai.

„Personažas labai nori eiti į mokyklą, bet prieš tai žaidžiant su draugais susilaužė ranką. Tada keliame klausimą: kaip būrelyje sėdintys vaikai gali personažui padėti vis tiek pasisveikinti su vaikais, nors jo ranka sulūžusi?

Tada vaikai nusprendžia, kad gali sukonstruoti robotinę ranką, kuri pasisveikins ar pamojuos už mūsų personažą. Tada vaikai gauna instrukcijas, sumontuoja robotą ir toliau gali jį tobulinti patys. Taip vaikai pažįsta ir realų pasaulį, ir nerealioms situacijoms sukuria realius problemos sprendimus“, – portalui lrytas.lt pasakojo K.Vasiliauskas.

Pandemija tapo galvos skausmu

Pernai prasidėjus pandemijai visi panikavo, niekas – nei tėvai, nei vaikai – nesuprato ir nemokėjo mokytis nuotoliniu būdu.

Staiga pasikeitusi situacija tapo galvos skausmu ir akademijos vadovams, nes iki tol jie vykdavo į mokyklas, atsiveždavo visą įrangą ir vaikams po pamokų vesdavo robotikos būrelius, o dabar visa tai reikėjo perkelti į nuotolinius susitikimus.

„Įsivaizduokite, pavyzdžiui, vaikas eina į baseino būrelį ir tada tas būrelis atėjus pandemijai turi vykti internetu. Tai ką sakyti vaikui: įsivaizduok, kad plauki?

Tiek metų investavome į labai brangią įrangą, robotus ir staiga nebegalėjome nieko naudoti. Turėjome sukurtį naują įmonę per savaitę.

Kadangi patys kuriame interaktyvų turinį, jį perkelti į nuotolinį mokymą nebuvo sunku, tačiau kilo klausimas, kaip kompensuoti brangų įrankį – robotą? Nusprendėme vaikus ruošti kriziniam režimui – išmokyti dirbti su tuo, ką jie turi. Būreliui reikėjo turėti kompiuterį ir susirasti namuose bet ką, kas tinka konstravimui – „Lego“, plastiliną ar kokį kitą konstruktorių“, – sakė K.Vasiliauskas.

Pasak jo, susidaręs įvaizdis, kad Lietuvoje visi turi telefonus, kompiuterius ar planšetes, prieigą prie gero interneto, atėjus pandemijai iš karto subliuško. Apie 2 tūkst. mokinių iš būrelių pasitraukė, nes nesugebėta ar nesutikta dalyvauti nuotoliniu būdu.

„Ačiū Dievui, jei visiems vaikams pavykdavo prisijungti prie būrelio. Prašėme tėvų tik vieno – kad naudotų kompiuterį, kuris būtų jaunesnis už jų vaikus“, – nusijuokė K.Vasiliauskas.

Nors pandemija šiai akademijai tapo iššūkiu, išsisukti neblogai pavyko. Vadovai buvo išsikėlę tikslą per šį sezoną ne augti ir didėti, o išlaikyti bent 95 proc. komandos narių. Jie tai ir įvykdė. „Gavome ir subsidijų, bet neprisipirkome „Bentley“, „Maserati“, pagalvojome, kad dar ne šį sezoną“, – juokėsi K.Vasiliauskas.

D.L.Eidukas paminėjo, kad pandemija net pakišo mintį ir toliau tęsti būrelius internetu, taip suteikti galimybę kiekvienam vaikui, esančiam bet kuriame Lietuvos kampelyje, mokytis robotikos.

Verslą iš dugno išnešė kompiuteriniai žaidimai

2018 m. „Robotikos akademija“ patyrė krizę – pirmą kartą vaikų skaičius būreliuose ėmė ne augti, o mažėti. Vadovai pripažino, kad jie praleido vieną labai svarbią detalę – tuo metu „Lego“ pakeitė kompiuteriniai žaidimai ir žaidimai telefonuose.

Tačiau K.Vasiliauskas iškėlė klausimą: kodėl mokymasis taip atitolo nuo žaidimo? Kodėl žaidimai dabar tėvų įsivaizduojami kaip blogis?

„Įsivaizduokite, esate vaikas, dar tik atrandate pasaulį. Tada atrandate, kad jums labai patinka „Minecraft'as“, jis jus nežmoniškai žavi, suteikia tiek daug džiaugsmo ir atnešate jį parodyti savo pačiam brangiausiam žmogui – mamai arba tėčiui – ir pirma jų reakcija būna tokia: fu, mesk, išjunk, per dieną žaisi tik pusantros valandos arba išvis nežaisi, akis tik varvini, čia nesąmonė.

Kas įvyko, kad tėvai, kurie turėtų ieškoti ir matyti savo vaikų aistras, talentus, pamatę pirmąjį pradeda niekinti? O pradeda niekinti, nes nėra įsigilinę“, – aiškino K.Vasiliauskas.

D.L.Eidukas pripažino, kad sudėtingiausia tikrai buvo įtikinti tėvus, jog kompiuterinių žaidimų įtraukimas į programą nėra tik pigus triukas, siekiant išlaikyti vaikus būreliuose.

„Reikėjo įtikinti, kad tai problemos – priklausomybės nuo žaidimų – sprendimas, pateiktas vaikams patraukliu būdu. Tėvai galiausiai tą suprato ir 2020 m. turėjome sėkmingiausią sezoną, surinkome daugiausiai vaikų – per 7 tūkst.“ – pasakojo jis.

Anot D.L.Eiduko, verslas nuolat keičiasi, auga, todėl visada reikia drąsos ir nebijoti spręsti sudėtingas problemas, eksperimentuoti, priimti rizikingus sprendimus, kokį priėmė ir jie įvesdami kompiuterinius žaidimus į mokymą.

„Dažnai pradedantiems verslininkams trukdo dvejonės ir blaškymasis. Idėjų turi visi, bet ne visi žengia pirmą žingsnį ir tai įgyvendina. Versle visada bus amerikietiškų kalnelių, todėl niekada negalima pasiduoti“, – pasidalijo patarimais D.L.Eidukas.

Svarbiausia versle ne verslas, o tu pats

Šiemet K.Vasiliauskas ir D.L.Eidukas prisijungė prie „Rotary akademijos“. K.Vasiliauskui teko galimybė mokytis iš to mentoriaus, su kuriuo pabendrauti jis norėjo labiausiai, o tai yra verslininkas Virginijus Strioga.

„Yra didelis skirtumas tarpo koučerio ir mentoriaus. Koučeris yra kaip asmeninis sporto treneris. Tu su juo susitinki dažnai, jis duoda konkrečią užduotį, kad pasiektum norimą tikslą, pavyzdžiui, užsiauginti 10 kg raumenų per pusę metų, ir prižiūri, kad tas užduotis atliktum.

Bet mentorius to nedaro. Pavyzdžiui, mentorius klausdavo manęs, ko norėčiau išmokti. Manęs klausė, koks yra mano tikslas, ir aš negalėjau atsakyti, nes nežinojau. Prašydavo papasakoti apie save, klausdavo tokių dalykų, apie kuriuos niekada nebuvau susimąstęs, nes nuolat bėgdavau kaip arklys nieko nematydamas. Mentorius iš to ištraukė, davė sparnus pakilti ir pasižiūrėti iš viršaus, ką aš čia darau. Man tai labai padėjo.

Įvyko daug pokyčių ir įmonėje. Galvojau, kad turėtų atsirasti nauja kryptis, bet mentorius pasakė, kad pats svarbiausias komponentas gyvenime esu aš. Kaip aš galiu sudėlioti įmonės misiją, viziją ir tikslus, jeigu neturiu asmeninių. Tad per pusę metų išsikėliau užduotį išsigryninti savo gyvenimo tikslus“, – pasidalijo mintimis K.Vasiliauskas.

Tuo metu D.L.Eidukas sėmėsi patirčių iš kito verslininko – Laimio Jančiūno. Pasak D.L.Eiduko, jis su K.Vasiliausku daug apie verslo vingrybes mokėsi iš audio knygų. Tačiau suprato, kad informacijos knygose yra labai daug, net per daug, todėl reikėjo žmogaus, kuris pasidalytų savo patirtimi ir nukreiptų eiti tinkama linkme.

„Mes su L.Jančiūnu apie verslą kalbėjome išvis mažai, daugiau apie asmeninį gyvenimą. Šis kovas po tokio ilgo karantino man buvo labai sudėtingas, jaučiau perdegimą. Bet L.Jančiūnas man padėjo atrasti sveiką santykį tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, nes to neturėjau. Su L.Jančiūnu kas savaitę ar dvi susiskambindavome, aš jam papasakodavau, kaip tuo metu man sekasi, kas vyksta gero, kas blogo.

Pasirodo, galima įgyti priklausomybę ne tik technologijoms, bet ir darbui. Dirbu, nesustoju, o tada matau, kad mano sprendimai tik blogėja, nes didėja nuovargis, progresas mažėja. Tad kaip mes mokome vaikus rasti sveiką santykį su kompiuteriniais žaidimais, taip ir man L.Jančiūnas padėjo rasti sveiką santykį su darbu“, – pasidalijo išmoktomis pamokomis D.L.Eidukas.

Apie balansą tarp darbo ir laisvalaikio užsiminė ir K.Vasiliauskas. Kaip jis sakė, 2018 m. – pačiu sudėtingiausiu verslui laikotarpiu – abu vadovai buvo taip įnikę į darbą, kad visiškai pamiršo rūpintis savimi, o tai atsiliepė ir verslui.

„Dabar suprantame, kad esame pavyzdys kitiems. D.L.Eidukas pradėjo domėtis joga, meditacija, sveika mityba. Aš perėjau visą transformaciją, nemokėjimas valdyti streso man turėjo labai didelę kainą – ir dantis buvau visiškai sudrožęs, ir svorio buvau priaugęs iki 110 kg.

Bet turime suprasti, kad darboholizmo kultas yra nesveikas, žala daroma ne tik sau. Visada reikia paklausti, ar norėčiau dirbti tokiam žmogui kaip aš? Gyvenimas negali būti tik darbas, kaip ir stalas negali stovėti tik ant vienos kojos. Labai svarbu mėgautis gyvenimu ir suprasti, kad darbas turi papildyti gyvenimą, o ne tapti juo“, – pasidalijo patirtimi K.Vasiliauskas, akcentuodamas, kad versle net ir blogos patirtys yra geros, tik iš to reikia pasimokyti, kuo greičiau atsistoti ir eiti pirmyn.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.