– VMI gaudys verslininkus, už valstybės pinigus nusipirkusius prabangių automobilių ir juos naudojančių privačiai. Juos gaudys pasitelkę vaizdo kameras, nuskaitančias valstybinius automobilių numerius. Ar pavyks?
– Čia labiau yra parodomoji akcija, nes verslininkui niekas nedraudžia važiuoti, kur ir kada jis nori. Jeigu verslininką kas nors pagaus į Palangą, jis gali pasakyti, kad vyksta į komandiruotę, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) negalės jo nubausti.
– Bet jeigu bus savaitgalis, pajūris, kur nėra verslinių interesų?
– Manau, kad verslininkai bus atsargesni.
– Ar jūs norite pasakyti, kad bus sudeginta daug popieriaus, o naudos iš to mažai?
– Taip. Daugiau žalos bus valstybei. Pagalvokite, kiek kainuos VMI ir Kelių direkcijos darbas, o didelės naudos iš to nebus.
– Sigitai, sutikite, kad problema yra ir ją spręsti reikia.
– Taip. Finansų ministrė pasiūlė racionalų sprendimą nuo tam tikros sumos apmokestinti mašinas. Jei mašina viršija 50 tūkst. eurų, apmokestinti papildomais mokesčiais ir taip paprastai išspręsti šią problemą. Jei VMI atsiras zuikių gaudymo padalinys, kuriame pakankamai nekvalifikuotą darbą dirbs 20–30 protingų moterų, tai realios naudos nebus.
– Yra daug komentavusių šį skandalą. Daug kas nepasitiki verslu kaip institutu.
– Mūsų pasitikėjimas valdžia yra vienas žemiausių Europoje. Verslininkai netiki, kad valdžia gali teisingai nukreipti pinigus. Jei mato, kad patys gali teisingai juos nukreipti, pirmai progai pasitaikius mėgina mokesčių išvengti ir sumokėti tik tai, kas būtina.
– Kaip tą tikėjimą sustiprinti?
– Pirmiausia turėtų atsirasti išlaidų skaidrumas. VMI savo internetinėje sveitainėje skelbia biudžetą, detalizuodama, kur bus išleidžiami pinigai. Pabandykite suprasti, kas ten parašyta. Nėra prasmės gilintis, nes sunku suprasti, kur tie pinigai nueina.
– Manote, kad detaliau pateikus tai būtų optimalus sprendimas?
– Taip. Kitas dalykas yra viešieji pirkimai. Matome skandalą po skandalo. Aš sumoku mokesčius, o kažkas už trigubą kainą išsiasfaltuoja keliuką. Kodėl aš turiu mokėti už tokias nesąmones? Natūralu, kad atsiranda noras nesusimokėti mokesčių, jei tai legalu ar ties legalumo riba.
– Kaip jūs vertinate dabartinius Baltarusijos ir Lietuvos santykius? Kaip verslas žiūri, bendradarbiaudamas su baltarusiškomis įmonėmis?
– Pastaruosius pusantrų metų didžiųjų Baltarusijos įmonių vadovai baiminasi Rusijos invazijos. Jie teigia, kad Kremlius yra nusižiūrėjęs pagrindines Baltarusijos įmones, siekia susilpninti šalį, kad Aliaksandras Lukašenka ištiestomis rankomis prašytų Rusijos pagalbos. Tokiu būdu Rusijos oligarchai pasisavins Baltarusijos įmones. Baimė yra didžiulė. Pažįstu vadovų, kurie oficialiai palaiko Lukašenką, bet yra pasiryžę palaikyti ir demokratines jėgas, kad tik neateitų Kremlius. Viena vertus, nereaguoti negalime, tačiau, kaltindami A.Lukašenką, artiname Kremlių prie savo sienos. Nėra teisingos išeities.
– Iki šiol A.Lukašenka mėgindavo laviruoti, gal ir toliaus sugebės neatiduoti Rusijai viso ekonominio suvereniteto?
– Manau, kad A.Lukašenka yra įspaustas tarp kūjo ir priekalo. Jei pamatuotume Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos –įsiskolinimą, prekybą su Rusija, bendrus sprendimus, – pamatytume, kad integracija jau vyksta. Atsiras lūžio taškas, kai Vladimiras Putinas pareikalaus kokios nors įmonės mainais už naują paskolą, o A.Lukašenka nebegalės atsisakyti.
– Ką tai reikštų mums?
– A.Lukašenka daugeliu atvejų elgiasi pragmatiškai, o Rusijai Baltarusijos ekonomikos kąsnelis nėra toks svarbus. Rusija priims sprendimus, atsižvelgdama į politines, o ne į ekonomines realijas. Baltarusija palaiko prekybą su Lietuva, o Rusija, neskaičiuodama, kiek tai kainuos, gali viską nutraukti.
– Tai ką mums daryti? Nekelti klausimų dėl žmogaus teisių pažeidimų Baltarusijoje?
– Jei būtų mano valia, siūlyčiau kai kuriems Lietuvos politikams nerėkauti atsistojus ant bačkos, o susitarti su Europa, kad sprendimai išeitų iš Briuselio ir neatrodytų, jog Lietuva pirmoji susipyko su Baltarusija. Politikų pasirodymai mums gali brangiai kainuoti. Nuo retorikos reikėtų pereiti prie tylios diplomatijos.
– Kaip vertinate migrantų srautą ir mėginimą šantažuoti Lietuvą?
– Reikia stiprinti sienos apsaugą.
– Valstybės ekonomika, pernai dėl koronaviruso susitraukusi 0,8 proc., šiemet augs daugiau nei 4 proc. Ar jus įtikina toks optimizmas?
– Tai sėja daugiau baimės nei optimizmo, nes augimas yra netvarus. Lietuvos biudžeto deficitas, palyginti su BVP, yra pats didžiausias Europoje. Šiemet bus 8 proc. Jei pasiskolini pinigų, svarbu, kur juos išleidi. Mes išleidžiame ten, kur pinigai nekuria pridėtinės vertės.
Pavyzdžiui, keliame valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimus, vadinasi, žmonės nebenorės dirbti privačiame sektoriuje, todėl privačios įmonės turės užsidaryti. Laikinai gerindami skaičiukus, mes taškome pinigus bet kaip. Liejami pinigai į ekonomiką kelia BVP, auga vartojimas, pučiasi būsto burbulas ir trumpuoju laikotarpiu yra gerai. Bet jei ekonomika pradėtų stagnuoti, mums būtų prastai, nes ten, kur skiriami didžiausi pinigai, ateityje nebus pridėtinės vertės.
– Ką tada reikėtų daryti? Sumažinti paramą?
– Ne. Sumažinti nereikia. Ekonomikoje yra toks principas: „Ką remi, tą turi“. Jei remiame bedarbius, ir turime bedarbius. Turėtume remti pramonės įmones, aukštųjų technologijų įmones, o dabar srautas nukreiptas ne ten.
– Prioritetai lyg ir aiškūs: skaitmenizacija, žalinimas?
– Taip, tačiau pinigai šiems projektams dar nepajudėjo. Kodėl? Kitose šalyse jie jau plaukia, o mūsų valdžia užsiima kažkuo kitu. Viešbučius ir restoranus reikia paremti, tai yra nedidelė dalis pinigų, o didžioji dalis eina skatinti tinginius.
– Ką galvojate apie kainas? Prognozuojama 5 proc. infliacija.
– Visi matome, kad infliacija kol kas tik auga. Žinant, kad dar daugiau pinigų bus įlieta į rinką, infliacija gali pasiekt ir jūsų minėtą skaičių. Žinome, kad Europos centrinis bankas nesiruošia didinti bazinės palūkanų normos. Tai reiškia, kad pinigai nebrangs. Visa tai gali dar labiau įsukti infliacijos spiralę, todėl reikėtų didinti bazinę palūkanų normą.
– Nedarbo situacija yra gana bloga. Viena vertus, ekonomika kyla, kita vertus, yra daug bedarbių. Kaip taip gali būti?
– Tam tikruose sektoriuose yra prastovos. Trūksta ne tik brangiai apmokamose darbo vietose norinčių dirbti, bet ir sezoninių darbuotojų. Tikimasi importuoti daugiau darbuotojų iš Rytų šalių, nes kol kas nėra kam prekes ir paslaugas suteikti. Reikėtų pradėti galvoti apie subsidijų ir pašalpų mažinimą ir pradėti remti įmones, kuriančias darbo vietas.
