„Tu šiandien bjauri. Atrodai kaip apsivėmusi.“ Kaip reaguoti į tokį pasisveikinimą ryte? Arba į komplimentą, numestą pavymui: „Stora gelda. Mažiau ėsk.“
Patyčios neapsiriboja mokyklų erdve. Jos skverbiasi visur, kur tik yra toleruojamos. Darbovietės – ne išimtis. Tačiau yra atvejų, kai ranka nenumoję į darbuotojų smurtą darbdaviai patys skaudžiai nudegė.
Dirbo kelis mėnesius
„Buvo labai sunku, bet nenoriu kapstytis po praeitį – nurimau“, – keturis mėnesius bendrovės „Rivona“ Alytaus konservų gamybos ceche dirbusi alytiškė pasiguodė, kad susikaupė ne viena priežastis, paskatinusi ją padėti prašymą atleisti iš darbo.
„Ateina jaunas žmogus dirbti, ir viskas senosioms darbuotojoms būna negerai. Tuo metu, kai darbavausi ceche, buvo verdamos sriubos, uogienės ir pilstomos į stiklainius. Sveikata buvo pašlijusi, turėjau lankytis pas gydytojus. O dar ta kasdienė įtampa darbe, todėl ir pasiprašiau atleidžiama iš darbo“, – paaiškino ji.
Šiek tiek trumpiau – tris mėnesius šiame ceche ištvėrė ir kita maždaug to paties amžiaus kolegė.
„Tai buvo psichologinis smurtas. Būdavo, praeina kuri nors iš tų darbuotojų pro šalį, stumteli petimi. Kraunu stiklainius – trinkteli per rankas, ir pažyra ant grindų šukės. Tai labai skaudino“, – pratarė ji.
Anot merginos, žeidė ir poros moterų nuolat laidomos replikos, esą tokios piemenės čia niekam nereikalingos, kad jos tik atimančios iš jų darbą. Tai buvo lyg „dedovščina“ (senių tvarka), primenanti naujokų kareivių ir senbuvių santykius sovietų kariuomenėje.
Dvigubo smurto istorija
„Rivonos“ konservų cechas Alytuje 2020-aisiais pagamino apie 4 tūkst. tonų gaminių: padažų, sriubos, uogienių, garnyrų ir kitokių.
Šiame ceche dirba apie 45 darbuotojus. Pernai apyvarta siekė 4 mln. eurų be pridėtinės vertės mokesčio.
Tai – žiupsnis statistikos, kuri yra žmogaus rankų darbo rezultatas. Tačiau yra ir kita, iš išorės nematoma, gamybos pusė.
Šiemet sausį, per patį pandemijos siautulį, konservų cechas Alytuje turėjo sumažinti apsukas – panaikino vieną pamainą. Vieni darbuotojai sirgo COVID-19, kiti turėjo izoliuotis. Gamyba sulėtėjo. O kai pavasariop pandemija aprimo, reikėjo vykdyti užsakymus. Ir laikinam, kvalifikacijos nereikalaujančiam darbui buvo priimama naujų žmonių, dažniausiai – jaunimo.
„Pastebėjau, kad naujos darbuotojos kažkodėl ilgai neužsibūna. Jos ateina apsiverkusios, prašymus atleisti rašo drebančiomis rankomis. Pradėjau jas kalbinti, klausinėti, kas nutiko.
Buvo tokių, kurios sukdavo akis į šoną, bet buvo keletas, kurios atsivėrė. Jos prakalbo apie tai, kad yra keletas senųjų darbuotojų, kurios psichologiškai palaužia naujokes. Fizinis darbas ir taip sunkus, bet apsispręsti ir išeiti iš darbo tas merginas vertė patyčios“, – pasakojo Alytaus konservų cecho vadovas Aurimas Gargasas.
Jis šiam cechui vadovauja daugiau nei dešimtmetį, tačiau narplioti tokią situaciją jam teko pirmą kartą.
Išeinančių iš darbo merginų jis paprašė raštu papasakoti, kas vyksta gamybos ceche. Prarasti jos juk nieko negalėjo, o be smurtautojų aukų liudijimo patyčių problemos neįmanoma įveikti.
Laikinai atsitraukė
Kitą žingsnį žengė pats A.Gargasas. Jis sukvietė visus darbuotojus į susirinkimą ir nieko neslėpdamas prakalbo apie patyčias, įsigalėjusias vienoje pamainų. Taip pat patikino, kad jos nebus toleruojamos.
„Lyg sutapimas – po to susirinkimo kaip tik tos moterys, kurios terorizavo naujokes, atėjo pas mane pasakyti, kad išeina iš darbo. Pamaniau, jog tai pats geriausias variantas, koks tik gali būti, – kad patyčių problemos nebeliks.
Ištiesiau joms atleidimo prašymų formas: „Rašykite.“ Viena jų pasirašė iš karto, o kita pasiėmė ją namo pratarusi, kad dar pagalvos. Po to mėnesį nesirodė darbe – pasiėmė biuletenį“, – taip pavasario įvykius nupasakojo cecho vadovas.
Pasak jo, į gamybą sugrįžo santarvė. Atrodė, kad darbuotojai atsitiesė, nebeliko įtampos. Tačiau tai buvo laikina. Į darbą grįžusi prašymo taip ir nepasirašiusi darbuotoja vėl terorizavo naujokus. O jie, neištvėrę smurto, ėmė prašytis atleidžiami.
Pasikonsultavo ir atleido
„Apie tai, kas vyksta, papasakojo kitos dvi išeiti pasiryžusios merginos. Priežastis buvo ta pati – psichologinis smurtas.
Ėmiau gauti ir tarnybinius pranešimus, kad ta darbuotoja nedėvi apsaugos nuo COVID-19 priemonių, – kaukių, pirštinių. Maisto gamyboje nepaisyti šio reikalavimo reiškia ne ką kita, o dideles baudas.
Tai buvo sunkaus charakterio moteris, ji yra pravirkdžiusi ne vieną bendradarbį, pamainos meistres – taip pat. Visame „Rivonos“ padalinyje ji garsėjo netramdomu charakteriu“, – situaciją nusakė pašnekovas.
Ir jis ėmėsi veiksmų. Pasikonsultavo su Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) specialistais, kaip apsaugoti darbuotojus nuo kolegų smurto. Gal tokį žmogų reikia atleisti pagal kurį nors iš Darbo kodekso straipsnių?
„Inspektoriai patarė susitarti su darbuotoju geruoju – atleisti iš darbo šalių susitarimu ir pasiūlyti kompensaciją. Taip ir padariau.
Išsikviečiau tą moterį prieš jos pamainą pokalbio. Kad ir ką sakiau, ji absoliučiai viską neigė. O pokalbio pabaigoje pasiprašė paskiriama į kitą pamainą, nes toje, kurioje dirba, jai nepatinkanti meistrė“, – pasakojo A.Gargasas.
Tačiau viskas išsisprendė per kelias minutes, kai meistrė, telefonu išgirdusi klausimą, ne tik nustėro, bet ir kategoriškai atsisakė įsileisti į savo valdas nesugyvenamą darbuotoją.
Taip jos akistata su vadovu ir baigėsi – moteris sutiko su išeitine kompensacija, prilygstančia vieno mėnesio atlyginimui (tai maždaug tūkstantis eurų neatskaičius mokesčių), ir, pasirašiusi atleidimą iš darbo šalių susitarimu, susirinko daiktus ir dingo.
Po kelių savaičių įmonė sulaukė Valstybinės darbo inspekcijos skambučio.
Delspinigiai – iš karto
VDI tyrimas ilgai neužsitęsė – inspektoriai neaptiko jokių pažeidimų, tačiau kone tuo pat metu A.Gargasas gavo VDI pavaldžios Alytaus Darbo ginčų komisijos pranešimą, kad ji gavo skundą dėl „Rivonos“ veiksmų ir pradeda tyrimą.
„Toje komisijoje niekam nerūpėjo nei smurto protrūkis įmonėje, nei tai, ką liudijo jį patyrusios darbuotojos. Visas ginčas sukosi apie esą neteisingai atleistą darbuotoją. Buvau įsitikinęs, kad komisija atmes jos pareiškimą, tačiau taip nenutiko. Ji padarė išvadą, kad darbuotoja atleista neteisėtai ir kad „Rivona“ jai turi sumokėti kone 6 tūkst. eurų kompensaciją. Sužinojus tai ištiko šokas. Kaip tuomet turi būti atleidžiamas darbuotojas, jei pati VDI patarė taip pasielgti?“ – nuoskaudos neslėpė A.Gargasas.
„Rivona“ buvo įspeista į kampą. Komisija sprendimą priėmė birželio 8-ąją ir iš karto buvo pradėti skaičiuoti tam tikro dydžio delspinigiai. Taip nebūna net teismui priėmus nutartį – paprastai paliekamas poros savaičių terminas jai apskųsti arba įsiteisėti.
Tad birželio 12-ąją komisijos sprendimą gavusiai „Rivonai“ neliko nieko kita kaip kuo skubiau sumokėti darbuotojai kompensaciją, o kartu ir keturių dienų delspinigius. Tik tada buvo pradėti rengti dokumentai teismui, kuriame bus ginčijama Darbo ginčų komisijos išvada.
„Tai absurdiška situacija. Arba komisijos sprendimui įtaką padarė savitas spaudimas darbdaviams po tragiškų Šiaulių ligoninės įvykių, arba jį nulėmė nedidelio miesto geros pažintys.
Jeigu tylėsime, situacija į gera nesikeis. Juk tai ne kas kita kaip valstybės institucijos skatinimas toleruoti patyčias darbe. Neignoravome skundų, užtarėme savo darbuotojus ir likome kalti“, – svarstė Aurimas.
Jį guodžia vienintelis dalykas – nebeliko jokios darbuotojų kaitos ir darbo kokybė labai pagerėjo. Žmonės ateina į darbą linksmesni ir išeina iš jo paslapčia niekam nebelinkėdami blogo.
Keista komisijos pozicija
Pasak „Jankauskas ir partneriai“ advokato padėjėjo Martyno Dovidavičiaus, pastaruoju metu pastebima neigiama tendencija, kad, kilus darbo ginčui dėl atleidimo, darbo ginčų komisija remiasi ne faktais ir įrodymais, tačiau savo sukurtomis prielaidomis ir spėjimais bei a priori stoja į darbuotojo pusę.
Tokiu būdu sukuriama situacija, jog nepaisant asmens atliekamo darbo kokybės, jo elgesio, sukuriamos atmosferos darbe – darbdavys neturi galimybės teisėtai nutraukti darbo sutarties.
„Susidaro įspūdis, jog darbo ginčų komisija dažnu atveju neatsižvelgia į darbuotojo elgesį, – į tai, kad jis pats engia ir tyčiojasi iš kitų darbuotojų bei skatina tai daryti kitus kolegas. Tai leidžia pagrįstai manyti, jog tik laiko klausimas kada vieno asmens patyčios peraugs į mobingą.
Matydamas tokią situaciją darbdavys negali užsimerkti ir privalo imtis atitinkamų veiksmų. Valstybinė darbo inspekcija pati rekomenduoja ginčus spręsti taikiai ir, nesant galimybės tęsti darbo santykius, pasiūlyti darbuotojai nutraukti darbo sutartį abipusiu sutarimu.
Vis dėlto net ir tokiu atveju išlieka didelė rizika, jog darbuotojas gali persigalvoti bei pareikšti, jog prieš jį buvo taikomas psichologinis spaudimas ir darbo santykių nutraukti jis nenorėjo“, – sakė M.Dovidavičius.
Taigi bet kokie darbdavio veiksmai ar pokalbiai su darbuotoju gali būti vertinami kaip psichologinis spaudimas.
„Lieka neaišku kaip darbdaviui vykdyti savo pareigas ir užtikrinti gerą visų darbuotojų emocinę būseną, kuomet jo rankos yra surištos.
Darbo ginčų komisija yra privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo institucija, kurios esmė yra padėti išspręsti tarp šalių kilusį ginčą nesikreipiant į teismą, tačiau dažnu jį tik „paaštrina“.
Manytina, jog nesigilindama į esmines faktines aplinkybes, nesivadovaudama esamais įrodymais, priimdama šabloninius, iš anksto numanomus sprendimus, darbo ginčų komisija grubiai pažeidžia šalių teises ir tik formaliai vykdo savo kaip privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo institucijos funkcijas“, – svarstė M. Dovidavičius.
Gynė naujuosius darbuotojus
„Rivonos“ vadovas ir „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis
„Gynėme savo darbuotojus nuo patyčių ir už tai patys gavome stiprų niuksą. Juk tarėmės su darbo inspektoriais, kaip toje situacijoje elgtis. Paklausėme jų ir už tai buvome nubausti. Vadinasi, VDI dar turi pasistengti ir nustatyti tikslesnes taisykles.
Patyčios buvo ilgalaikis, ne vienos akimirkos procesas. Ir tai ilgai darė sudėtingo charakterio žmogus. Apskritai esame vėtyti ir mėtyti – nuolat konsultuojamės su VDI dėl įvairių situacijų, tačiau šįkart susidarė padėtis be išeities.
Atrodytų, kad man, darbdaviui, tokie darbuotojų santykiai neturėtų rūpėti. Galbūt galėjo ta moteris ir toliau dirbti engdama jaunesnius. Tačiau žiūrint iš žmogiškos pozicijos tai nenormalu, nes patyčios verčia kentėti daug aplinkinių žmonių.
Esu ir pats patyręs, ką jos reiškia, – jos žlugdo žmogų. Tad nejaugi turėtume to nepaisyti, kai kolektyve atsiranda emocinis teroristas? Žmonės pirmiausia dirba dėl pinigų, bet kitas labai svarbus jų motyvas – palanki darbo atmosfera. Geras vadovas turi pasistengti, kad ji tokia būtų.
Vis dėlto Darbo ginčų komisija turėtų paaiškinti mums ir kitiems darbdaviams, kaip kitaip privalėjome šioje situacijoje pasielgti, kad mums nekiltų jokių problemų. Nesuprantama ir tai, kodėl atsisakoma viešai paaiškinti savo sprendimo motyvus.“
Komisijos išvadų nekomentuoja
Darbo ginčų komisija (DGK) yra pavaldi Valstybinei darbo inspekcijai.
Tai privaloma institucija ikiteisminiams darbo ginčams nagrinėti.
„Mes negalime vertinti komisijos sprendimų. Tačiau kai šalys nesutinka su DGK sprendimu, jos gali kreiptis į teismą su ieškiniu ir ginčyti tą sprendimą.
VDI yra parengusi rekomendacijas darbdaviams, kuriose galima rasti informacijos, kaip išvengti psichologinio smurto ir mobingo darbe, ir atmintinę darbuotojams, kaip ginti savo galbūt pažeidžiamas teises.
Skundų, kreipimųsi ir paklausimų dėl mobingo ar psichologinio smurto gaunama vis daugiau. Didžioji jų dalis susijusi su psichologiniu tiesioginio vadovo smurtu“, – paaiškino VDI atstovė Jolanta Bielskienė.
