Biudžeto įstatymą keisti reikėjo ne tik dėl sprendimų didinti finansavimą pasienio tarnyboms ir krašto apsaugai.
Praėjusių metų pabaigoje patvirtintas projektas buvo jau iš esmės pasenęs, nes pandemija šalies ekonomikai, o atitinkamai ir iždo įplaukoms, kirto toli gražu ne taip smarkiai, kaip buvo tikėtasi.
Todėl patikslintas šių metų biudžeto deficitas sieks jau tik 6,9 procento bendrojo vidaus produkto, o ne 8,4 proc., kaip buvo planuojama anksčiau. Tiesa, trūkstama suma vis tiek bus milžiniška – kone 4,2 mlrd. eurų.
Galbūt tai buvo viena priežasčių, kodėl valdantieji atsisakė pritarti prezidento užmojui jau nuo liepos didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį 50 eurų – iki 450 eurų.
G.Nausėdai teko dėl to tik apgailestauti: „Socialinės neteisybės mažinimo atidėliojimas rudeniui kompromituoja valdančiosios koalicijos įsipareigojimą kurti valstybę, kurioje visi jaustųsi vertinami ir svarbūs.“
Užtat Prezidentūra teigiamai įvertino faktą, kad į pakeistą biudžetą jau įtrauktos ir pirmosios ES Gaivinimo ir atsparumo fondo investicijos – šįmet jų tikimasi 149 mln. eurų. Artimiausiais metais jų bus gerokai daugiau – iš viso kone 2,2 mlrd. eurų.
Apie tai, kad Europos Komisija pritarė mūsų šalies parengtam ekonomikos gaivinimo planui, paskelbė Lietuvoje viešėjusi šios institucijos pirmininkė U.von der Leyen. Tiesa, projektą dar turės patvirtinti ES Taryba, tačiau kliūčių vargu ar gali iškilti.
Vis dėlto šis planas, pagal kurį daugiausia europinių pinigų numatyta skirti skaitmenizacijai, žaliajai pertvarkai, švietimui bei sveikatos apsaugai, iki šiol nevienareikšmiškai vertinamas net ir mūsų šalyje. Mat valdantieji jį sukūrė be didelių konsultacijų su vadinamaisiais socialiniais partneriais, o jiems pastaboms pateikti paskyrė vos kelias dienas.
Antra, pagal ekonomikos gaivinimo planą, daugiausia investicijų numatyta skirti viešajam sektoriui, ypač jo skaitmenizacijai. Iš esmės tai nėra blogai – ypač kai kalbama apie valstybės institucijų valdomų duomenų atvėrimą.
Bet abejonių, ar pats įgyvendinimas neims strigti pradėjus šiuos darbus, per akis, nes nemaža dalis stambių projektų, kurių imasi valstybės institucijos, užtrunka per ilgai dėl biurokratinių procedūrų, o pats rezultatas kartais būna netgi apgailėtinas.
Vienas tokių nesėkmių pavyzdžių – brangiai kainavusi ir nuolat šlubuojanti e.sveikatos sistema.
Kita vertus, socialinių partnerių ignoravimas rengiant panašius projektus, atrodo, jau tampa rimta valdančiųjų liga. Pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) ne sykį teikė savo pasiūlymus, tačiau į juos niekas nereagavo, nors šiai organizacijai priklausančios įmonės sukuria net 46 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
„LPK narių įmonės yra didesnės ir našesnės nei vidutinės Lietuvoje, todėl su mažiau darbuotojų sukuriama didesnė pridėtinė vertė.
Bet kartu ieškoti sprendimų, atsižvelgti į mūsų pasiūlymus kažkodėl nematoma prasmės“, – piktinosi LPK vadovas V.Janulevičius.
Tiesa, tai ne vien Lietuvos problema. Kaip paskelbė Europos verslo organizacija „Business Europe“, socialinių partnerių įsitraukimas rengiant gaivinimo planus buvo toli gražu nepatenkinamas. Net 71 proc. šios organizacijos narių pripažino, kad jų indėlis buvo nepakankamas arba labai ribotas.
Lietuvos valdžiai tartis su verslu, profesinėmis sąjungomis bei kitomis asocijuotomis struktūromis būtina vien dėl to, kad didžiulės finansinės injekcijos būtų panaudotos kaip įmanoma tikslingiau.
Juk kalbama ne vien apie 2,2 mlrd. eurų iš ES Gaivinimo ir atsparumo fondo – iš viso per ateinantį dešimtmetį mūsų šalis sulauks net 17 mlrd. eurų negrąžintinos paramos. Daugiausia – 2024–2025 metais, kurie jau ne už kalnų.
Kaip įprasta, daugiausia pinigų turėtų gauti žemės ūkis, tačiau milžiniška jų dalis bus skirta ir kovai su klimato kaita – vadinasi, tiek energetikai, tiek žiedinei ekonomikai, tiek pastatų renovacijai.
„Negana to, didžiajai daliai ES remiamų projektų reikalingas ir dalinis nacionalinės valdžios finansavimas, todėl galutinis investicijų dydis bus dar didesnis“, – tvirtino „Swedbank“ ekonomistė G.Ilekytė.
Specialistės nuomone, šiuo atveju didžiausia galima grėsmė būtų ekonomikos perkaitimas. Jei toliau augs statybų poreikis, didės ir šio sektoriaus įkainiai, kurie ir taip pastaruoju metu yra pakilę.
„Didėjančios kainos ne tik išbalansuoja ekonomiką, bet ir reiškia mažesnę kiekvieno mokesčių mokėtojo euro vertę – mažiau nutiestų kelių, mažiau renovuotų namų ir pastatytų saulės elektrinių.
Taigi su statyba susiję projektai turi būti kruopščiai planuojami, kad neprisidėtų prie ekonomikos perkaitimo spaudimo“, – aiškino ekonomistė.
Tačiau jei planavimas vyks nesitariant su verslo struktūromis, tuomet gali iškilti didžiulė grėsmė. Mat valdžios institucijose dirba toli gražu ne visažiniai, nors kartais ir mėgsta juos vaizduoti.
O rengtis artėjančioms finansinėms injekcijoms reikia jau dabar, nes pinigų panaudojimo procesas užtrunka netrumpai.
