– Kai kurių anksčiau svarstytų ribojimų atsisakyta. Ar buvo pakankamai komunikuojama apie būsimus reikalavimus verslui ir žmonėms?
– Kalbant apie komunikaciją, geroji pusė buvo ta, diskusijos apie galimybių pasą prasidėjo anksti. Blogoji – pastaruoju metu sprendimai buvo keičiami paskutinėmis minutėmis. Prieš laidą žiūrėjome, ar lauko kavinėse reikia galimybių paso. Vienos ministerijos puslapyje parašyta, kad privaloma, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) komunikacija nurodė, kad nereikia. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Jie atneša daugiau sumaišties
– Ką reiškia toks Vyriausybės blaškymasis? Buvo paskelbta, kad norint naudotis viešuoju transportu reikės galimybių paso, po to toks reikalavimas buvo atšauktas. Ar tai neišblaško žmonių? Ar nepradės jie atsainiai žiūrėti į galimybių pasą?
– Manau, kad yra tokia rizika. Man pačiam teko būti Prancūzijoje, kur reguliavimas galioja jau keletą mėnesių, bet jis yra ganėtinai aiškus. Problema ta, kad galimybių pasas yra politinis sprendimas, bet kai bandai tai spręsti biurokratiškai, taip ir gaunasi.
– Tokiu atveju, sprendimų priėmėjai pirmiau turėtų susėsti prie stalo, padiskutuoti, ar gali užtikrinti į viešąjį transportą patenkančių žmonių srautus, ir tik tada paskelbti, kad tai planuojama, kad nekeltų sumaišties ir nebūtų kaip su lauko kavinėmis?
– Lauko kavinių klausimas yra trijų-keturių savaičių senumo. Geras pavyzdys buvo su prekyba – taisyklės buvo ganėtinai aiškios, jos nesikeitė, todėl visi pasiruošė tokioms, kokios buvo nustatytos.
– Ar nesusidaro įspūdis, kad anksčiau buvo paskelbta apie galimybių paso teikiamas laisves, kad žmonės būtų pagąsdinti ir paskatinti skiepytis, o dabar politika turėtų būti keičiama?
– Sunku spręsti, bet tai parodo tam tikrą nenuoseklumą, nes žmonės suvokia, kad taisyklės bet kada gali pasikeisti. Jei verslui nėra užtikrintumo dėl taisyklių, tai įneša chaoso. Kita vertus, reikia sutikti, kad niekas nesidžiaugia galimybių pasu, bet pagal esamus skaičius, palyginti su praeitais metais, turėtume būti karantine. Lyginant mūsų skaičius su kitomis Europos šalimis, mes ganėtinai laisvai gyvename.
– Ar galimybių pasas nėra pavėluotas? Kai yra tokia epidemiologinė situacija, gal reikėtų labiau saugotis? Dėl vaikščiojimo po prekybos centrus be kaukių epidemiologai jau už galvų susiėmę.
– Dėl kaukių sunku diskutuoti, nes tai turi būti ekspertų vertinimas. Iš prekybininkų girdėjau, kad žmonės vaikšto su kaukėmis net ten, kur yra neprivaloma. Nėra Lietuvoje nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad galimybių pasas yra geriausias sprendimas, tačiau iš blogiausių jis tikrai yra geriausias, nes alternatyvos yra tokios: užsidaro maitinimo ir prekybos sektoriai.
– Galimybių pasas atveria daugiau galimybių ar kai kurias galimybes visgi užveria?
– Verslui vienareikšmiškai atveria, nes verslas gali dirbti. Mums labai svarbu, kad žmonės gautų aiškią žinutę, kada galimybių pasas liausis galiojęs, kada galėsime laisvai veikti.
– Kaip jūs prognozuojate, kiek galios galimybių pasas?
– Man sudėtinga spręsti, bet aš manau, kad kažkokie kiekybiniai rodikliai turėtų būti pasiekti. Vienas iš tokių galėtų būti senyvų žmonių vakcinacijos rodiklis, kurį pasiekę galėtume išeiti iš galimybių paso galiojimo režimo.
– Kokia situacija yra šiandien, kai jau yra įsigaliojęs galimybių pasas?
– Sunku pasakyti, nes kol kas tai tik pirma diena. Kiek žinau iš kavinių savininkų, iš pradžių būdavo konfliktinių situacijų. Norime kreiptis ir į savo klientus – ne verslas nustato ribojimus, mes tik renkamės dirbti arba nedirbti. Šiuo metų ypatingų konfliktinių situacijų nėra.
– Kol kas nėra eilių, tačiau vakare jų gali susidaryti, gali kilti ilgai eilėse priverstų laukti žmonių pasipiktinimas.
– Kai kurie naudoja automatizuotas priemones, kai kurie pasus tikrina rankiniu būdu, bet verslui tai yra didžiulis stresas ir investicijos.
– Be galimybių paso nebus galima pateikti į prekybos centruose esančias vaistines, paštus. Ar galimybių paso reikia ir įmonėse?
– Ne, galimybių pasas santykiuose tarp darbuotojo ir darbdavio nėra taikomas. Ten yra testavimas, kuris dažnai painiojamas su galimybių pasu. Galimybių paso reikalaujama tik iš kliento, o privalomas testavimas turi kitą režimą – valstybė už tai apmoka, testuotis negalinčių arba nenorinčių testavimosi dažnis yra ilgesnis – ne kas dvi dienas. Svarbu nepainioti šių dalykų.
– Šie apribojimai taikomi nepasiskiepijusiems žmonėms?
– Ne ribojimai, o pareiga tikrinti savo sveikatą, užtikrinti saugią aplinką. Jie privalo testuotis kas 7–10 dienų. Testą valstybė apmoka.
– Ar čia būna iššūkių?
– Taip. Verslams reikia gauti nemokamus laikus, nes yra dideli krūviai, nes testuojasi gamyba, prekyba ir pramonė. Konfliktų būna ir tarp darbuotojų, nes vieniems taikomi vieni reikalavimai, kitiems – kiti. Darbdaviai dabar susiduria su milžinišku darbo jėgos trūkumu. Kai visi mano, kad darbdaviai atleidinės testuotis nesutinkantį žmogų, taip nėra. Darbuotojų trūksta, todėl darbdaviai yra priversti tartis.
– Kaip pasikeitė situacija – ar padaugėjo pasiskiepijusių įmonėse, kuriose privalomas testavimas nepasiskiepijusiems?
– Tokių žmonių padaugėjo. Manau, kad dauguma nėra ideologiškai nusistatę prieš skiepus. Žmonės tiesiog turi daug neatsakytų klausimų. Jie įsivertina, kad testavimas nėra labai patogus, net jei tai apmoka valstybė.
– Kalbama, kad reikėjo imtis ne botago, o meduolio taktikos. Ar ta taktika buvo pateisinama, o gal matote alternatyvų?
– Meduolio principas yra svarbus, ypač pradiniuose etapuose. Tačiau supraskime, kad apie 70 proc. žmonių yra gavę bent vieną vakcinos dozę, tad jei likusiems imsime dalinti pinigus, jie nesupras. Senyvo amžiaus žmonės vis dar nesiskiepija, todėl galbūt šiose grupėse reikėtų taikyti paskatas.
