Tokias žinias pastaruoju metu transliuojanti opozicija žeria krūvas receptų, kaip pažaboti į neregėtas aukštumas pakilusias elektros, dujų ir šildymo kainas.
Socialdemokratų vadovė V.Blinkevičiūtė aiškina, kad padėtų laikinas lengvatinis 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio tarifas elektrai bei dujoms, o valstiečių vedlys R.Karbauskis porina, jog būtina metams apskritai įšaldyti kainas.
Regis, Vyriausybė nusiteikusi žengti pastaruoju keliu, tik kainos būtų įšaldytos net penkeriems metams. Elektra tiems, kurie dar nepasirinko nepriklausomo tiekėjo, nuo sausio brangtų 21 proc. vietoj numatomo 51 proc., dujos – 20–30 proc., nors planuotas šuolis turėtų siekti net 51–83 proc.
Nuo dujų itin priklausomos sostinės valdžia irgi paskelbė, kad šildymo kainos didės ne 60 ar 70 proc., kaip planavo Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), o 35 proc., – vadinamąją nepriemoką padengti būtų galima arba pasibaigus šildymo sezonui, arba išdėsčius ją per trejus metus.
Bet esmė nesikeičia – sumokėti teks anksčiau ar vėliau. Valstybės ar savivaldybių valdomos energetikos sektoriaus bendrovės tikrai negalės savo sąskaita pirkti dujų, biokuro ar elektros ir daug pigiau parduoti vartotojams.
Populistiškai nusiteikę politikai ir kai kurie ekonomistai taip negailestingai taršo jau seniai numatytą planą dėl nepriklausomų elektros tiekėjų pasirinkimo, kad valdžia, regis, kapituliuoja ir terminas bus nukeltas bent iki liepos.
Tačiau tikėtis, kad visuomeninio tiekėjo parduodama elektra bus pigiausia, vargu ar verta. Pirmiausia jis vis tiek turės atgauti susidariusią nepriemoką. Antra, kaip rodo VERT skaičiuoklė, privačios kompanijos pasiryžusios nusimauti kelnes, kad tik pritrauktų klientų, todėl jų siūlomuose elektros tiekimo planuose nematyti tokio šuolio, koks matomas biržoje.
Tuo metu biržoje dedasi įspūdingi dalykai. Prieš metus elektra kainavo 34 eurus už megavatvalandę (mWh), vakar – daugiau nei 115 eurų. Ir tai dar ne viskas, nes spalio 7 dieną kaina buvo viršijusi net 220 eurų ribą. Daugiau nei po 200 Eur/mWh elektra vakar kainavo Italijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, ne ką mažiau ir kitose šalyse.
Priežastys žinomos: smarkiai pakenkė sausa ir mažai vėjuota vasara, dėl kurios mažiau energijos pagamino hidroelektrinės bei vėjo jėgainės, o paklausa dėl karščių ir po pandemijos akivaizdžiai atsigavusios pramonės tik auga. Panašiai yra su dujomis – jų kainos prieš metus siekė apie 27 Eur/mWh, dabar – apie 120 Eur/mWh. Tai lėmė tiek didesnis poreikis, tiek deficitas, susidaręs Rusijai kuriam laikui prisukus ES link nutiestus vamzdžius.
Artimiausiu metu atpigimo tikėtis neverta, nes Europos saugyklos spalio pradžioje buvo užpildytos vos 75 proc., nors prieš metus šis rodiklis siekė beveik 95 proc. O kainų kilimą pristabdyti gali nebent švelnesnė žiema.
Vienos ES valstybės jau irgi imasi reguliuoti kainas, kitos kol kas delsia. Siūloma net imtis veiksmų visos Bendrijos mastu, pavyzdžiui, centralizuotai pirkti dujas. Bet tam priešinasi tokios galingos šalys kaip Vokietija, Olandija ar Belgija. Savo ruožtu kovos su klimato tarša planais piktinasi ir toliau akmens anglis siekiančios deginti Lenkija bei Rumunija. Todėl bendrų sprendimų tikėtis sudėtinga.
Nieko nuostabaus, kad visiems tinkančio recepto neranda ir tiesiog negali rasti mūsų valdžia. Bet kuris sprendimas bus tik trumpalaikis, nes susimokėti teks visiems – ar iš savo sąskaitų, ar iš valstybės kišenės. O pastarąją atitinkamai teks papildyti, pavyzdžiui, didesnių mokesčių pavidalu.
Galima pritarti opozicijai, kad valdantieji veiksmų ėmėsi per vėlai.
Energetinės krizės požymių pasirodė jau daugiau nei prieš pusmetį, o nuo tada padėtis tik aštrėjo. Laiko parengti planus A, B ar netgi C ir D buvo daugiau nei apstu, bet energetikos ministras D.Kreivys viešai apie galimus sprendimus ėmė kalbėti tik neseniai. Vadinasi, tai – tiesiog skubos darbas.
Kita vertus, tiek dabartiniai valdantieji, tiek ankstesnių daugumų atstovai turi sąžiningai paklausti savęs, ar tikrai pasistengė, kad panašūs kainų šuoliai, kurių išvengti nebuvo ir nebus įmanoma, turėtų kuo lengvesnių padarinių visai šaliai.
Daugiabučių renovacija vyksta, bet labiau priešokiais ir apie visuotinį jų atnaujinimą kalbėti būtų naivu, nors būtent jis padėtų sutaupyti galybę išlaidų šildymui. Iškastinio kuro dalis Lietuvos energetikos sistemoje sumažėjusi, tačiau lieka ir baltų dėmių – pavyzdžiui, Vilnius, kuriame žadėto biokuro katilo statyba įstrigusi mažiausiai metais ilgiau, nei buvo planuota.
Vėjo jėgainių statytojams kuriamos dirbtinės kliūtys – neva šie įrenginiai trukdo daugintis ežiams, trikdo paukščius ar išvis teršia kraštovaizdį. Saulės kolektorius siekiantiems įsirengti gyventojams numatytos paramos kasmet būna daug mažiau, nei norinčių ją gauti. Nors pinigai už parduotus apyvartinius taršos leidimus, kurių kainos taip pat neregėtose aukštumose, byra vis didesni.
Dviračio išradinėti neverta: kuo daugiau pasigaminsime švarios energijos, tuo mažiau mūsų pinigų išplauks į užsienį. Tik tai trunka daug ilgiau nei populistiniai sprendimai įšaldyti kainas.
