Kadenciją baigęs prezidentas V.Adamkus taip pat klaidingu vadina atstovybės pavadinimą Taivaniečių – gresia milžiniški nuostoliai – ir sako, kad pirmiausia tai turėjo padaryti ne mažytė Lietuva, o didžiosios valstybės.
Neabejotina, kad Kinija atkreips dėmesį į šį Lietuvos valdžios atstovų nuomonių išsiskyrimą. Ar tai kaip nors paveiks jos politiką?
Atsakymas paaiškės iš Pekino veiksmų. Mūsų šalies politikų nesutarimai kinus gali paskatinti dar smarkiau spausti Lietuvą. Tuomet kokios galimybės su kuo mažesne žala atlaikyti šį spaudimą?
Akivaizdu, kad Lietuvai gresia gerokai didesni ekonominiai nuostoliai, nei mėgino aiškinti valdančiosios koalicijos politikai – esą tuos nuostolius galės atsverti aktyvūs santykiai su technologiškai labai pažangiu ir finansiškai pajėgiu Taivanu.
Jau matyti, kad tokie skaičiavimai buvo iliuzija. Kinija gali smogti daug skausmingiau, nei manyta, o Taivanas tokio smūgio Lietuvos ekonomikai sušvelninti nelabai pajėgus.
Antai buvo skambiai pranešta, kad Taivanas nupirko 20 tūkst. butelių lietuviško romo, kurio Kinija neįsileido. Bet tokia pagalba – tik lašas jūroje.
Tiesa, Taivanas pažadėjo įkurti investicinį fondą, kuriame iš pradžių bus beveik 200 mln. eurų, šie pinigai būtų investuojami į Lietuvos pramonę.
Tuo metu Pekinas jau rudenį sustabdė krovininius traukinius į Lietuvą, neišduoda maisto produktų eksporto leidimų, sumažino Lietuvos įmonėms paskolų limitus ir pakėlė kainas, net buvo išbraukęs mūsų šalį iš muitinės sistemų, nors netrukus grąžino, bet prekybos trukdžiai išliko.
Lietuvos importas iš Kinijos maždaug keturis kartus didesnio masto nei eksportas ir jo stabdymas mūsų šaliai jau gerokai žalingesnis, ypač kai nemažai įsivežamų gaminių yra į Vakarus tiekiamai lietuviškai produkcijai būtini komponentai. Tai gali griauti Lietuvos ekonomikos varikliu vadinamos pramonės gamybos grandines.
Tačiau turbūt didžiausią pavojų Lietuvos ekonomikai kelia Kinijos spaudimas mūsų įmonių užsienio partnerėms atsisakyti lietuviškų gaminių.
Viešai nuaidėjo didžiausio užsienio plyno lauko investuotojo Vokietijos automobilių dalių gamintojo „Continental“, jau susidūrusio su kinų reikalavimais nenaudoti Lietuvoje gaminamų komponentų, atvejis. Turbūt daug daugiau Vakarų įmonių nutyli panašų spaudimą. Apie tai jau pranešė naujienų agentūra „Reuters“, rašė „The Wall Street Journal“.
Tokios publikacijos galėtų padėti Lietuvai sutelkti Vakarų partnerių paramą, bet Kinija veikia klastingai – atvirai neskelbia sankcijų ir spaudžia mūsų įmonių partnerius neoficialiai. Šie, bijodami susipykti su kinais, gali tiesiog tyliai nutraukti bendradarbiavimą, viešai neskelbdami, kad taip daro Pekino spaudžiami.
Galbūt jau investavusioms Lietuvoje užsienio įmonėms bus nelengva uždaryti gamyklas mūsų šalyje, bet planų jas plėsti ar naujų investicijų gali būti atsisakyta. Apie tai atvirai kalba Lietuvos verslo atstovai – esą žala investicinei aplinkai jau dabar juntama, nes galimi būsimi investuotojai ims rinktis saugesnes kaimynų rinkas.
Lietuvos užsienio politikos strategai giriasi, kad elgiasi principingai. Tačiau užsienio politika gali būti ir kvailai principinga. Būtent tuo ir dvelkia sprendimas atidaryti Taivaniečių atstovybę.
Atrodo, Lietuvos URM nenumatė, kad Kinija stabdys ne tik mūsų šalies eksportą, bet ir trukdys įvežti kinų gaminius arba net spaus savo partnerius Vakaruose nutraukti bendradarbiavimą su lietuvišku verslu.
Tai nuostolinga ir kinams, bet pagal jų mastus tokie nuostoliai – dėmesio neverta smulkmena, jiems daug svarbiau Lietuvos pavyzdžiu pasauliui parodyti, koks smūgis laukia, jei peržengiamos jų nubrėžtos raudonosios linijos. Maža Lietuva – puikus tokios politikos taikinys.
Kaip dabar turėtų elgtis Lietuva? Nueita per toli, atsisakyti Taivaniečių atstovybės pavadinimo ir perkrikštyti ją į Taibėjaus jau neįmanoma neapsijuokiant prieš visą pasaulį.
Vienintelė išeitis – siekti JAV ir ypač ES pagalbos atremiant Kinijos smūgius. Būtų geriausia, jei kokia didelė Vakarų valstybė irgi atidarytų Taivaniečių atstovybę, bet neatrodo, kad atsirastų kandidačių, pasirengusių tai daryti iš solidarumo su Lietuva.
Sunku tikėtis, kad ir ES vieningai šoks ginti mūsų. Eurokomisaras V.Sinkevičius paaiškino, kad Europos Komisija dar nieko negali imtis, nes Kinija oficialiai jokių ekonominių sankcijų mūsų šaliai nepaskelbė.
Esą pirmiausia reikėtų įrodyti, kad Lietuva diskriminuojama, bet to plika akimi nematyti, nes daugiausia veikiama per užkulisius.
Kinijos veiksmai prieštarauja Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėms ir gal tai įmanoma įrodyti, bet sprendimo teks laukti ir keletą metų.
Kiek greičiau galėtų reaguoti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, o realiai daugiausia gali padėti Europos Sąjunga, bent jau prisidėdama prie finansinės pagalbos nukentėjusiam Lietuvos verslui.
