Lenkijoje pagrindinis PVM tarifas yra didesnis nei Lietuvoje – atitinkamai 23 ir 21 proc. Tačiau kaimyninė valstybė dažnai vartojamiems maisto gaminiams jau seniai taiko lengvatinį mokestį, kuris siekia vos 5 procentus.
Visu tarifu apmokestinami tik prabangos arba kenksmingi gaminiai – ikrai, austrės, jūrų gėrybės, cukrus ar alkoholis. Jiems mokestis nesikeis, tačiau dešrai, mėsai ar pienui bent pusmetį PVM nebus taikomas. Dėl to nukentės ne vien mūsų prekybininkai.
Tarkime, jau seniai mažesnio PVM prašantys Lietuvos mėsos perdirbėjai iš viso gali likti prie suskilusios geldos. Aišku, tie, kurie dirba visiškai legaliai ir moka visus mokesčius.
Juk kone kas savaitę veterinarijos inspektoriai ar net kriminalinė policija skelbia apie šešėlines mėsos perdirbimo gamyklėles, kuriose nesilaikoma jokių sanitarijos normų, pati žaliava dažniausiai gabenama iš Lenkijos, neįtraukiama į apskaitą, o gaminiai realizuojami turgavietėse. Jei pas kaimynus mėsa dar labiau atpigs, aišku, kad ir toks šešėlis pas mus bus didesnis.
Koks tokių nuogąstavimų pagrindas? Pavyzdys – maždaug prieš 20 metų perspausta akcizų alkoholiniams gėrimams lazda. Lietuvos valdžia atsitokėjo tik suklestėjus kontrabandininkams ir pilstuko gamintojams.
Mokesčiai buvo sumažinti, prekybininkams dėl išaugusios paklausos teko priimti net daugiau pardavėjų. Užtat valstybės biudžetas ėmė pilnėti, o nelegalių svaigalų gamyklėlės beveik išmirė.
Žodžiu, turint galvoje šešėlio mastą mėsos perdirbimo sektoriuje reikia labai rimtai pasvarstyti, ar nesumažinus PVM šiems produktams.
Dar A.Butkevičiaus vadovaujamos Vyriausybės laikais buvo kilusi tokia idėja, tačiau nuleisti tarifo šviežiai mėsai nuo 21 iki 5 procentų valdžia nesiryžo, tiesmukai apskaičiavusi, kad biudžetas neteks 80 mln. eurų. O kiek būtų gavęs sumažėjus šešėliui? Tai įvertinti sunkiau, todėl ir numota ranka.
„Darbiečiai“ pernai buvo pasiūlę PVM kartelę būtiniausiems produktams nuleisti iki 5 proc. Niekas nepajudėjo. Premjerė I.Šimonytė tik paaiškino, kad toks sprendimas galutinių kainų vartotojams nesumažins.
Vis dėlto mūsų Vyriausybės vadovei praverstų žvilgtelėti į Lenkijos ministrą pirmininką M.Morawieckį, kuris iš karto įspėjo, jog bus labai akylai stebima, kad 5 proc. tarifo laikinas panaikinimas nepavirstų prekybininkų ir gamintojų pelnu.
Šitoks pagrasinimas iškart davė vaisių: prekybos tinklai vienas po kito ėmė skelbti, kad nuo vasario sumažės tūkstančių pavadinimų prekių kainos.
„Valstybė – kaip šeima, kurioje sunkiais laikais privaloma padėti vieni kitiems“, – taip Varšuvos apsisprendimą dėl PVM argumentavo M.Morawieckis.
Iš viso Lenkija yra parengusi net 3,7 mlrd. eurų vertės vadinamąjį antiinfliacinį skydą – be būtiniausių produktų, mažesnis PVM bus taikomas degalams, dujoms, šilumai ir trąšoms. Apskaičiuota, kad kiekvienas namų ūkis dėl to sutaupys mažiausiai po 22 eurus kas mėnesį.
Tiesa, iš dalies teisi ir Lenkijos opozicija, teigianti, kad tai populistinis valdančiųjų pataikavimas rinkėjams, nes už valstybės negautas pajamas anksčiau ar vėliau turės susimokėti jie patys. Antra, neaišku, kaip tokį Varšuvos žingsnį įvertins Briuselis.
Mat Europos Sąjungoje privalomas minimalus 15 proc. PVM tarifas, o pačios valstybės kai kurioms prekėms jį gali nuleisti iki 5 proc. Tačiau nulinis nėra numatytas net ir laikinai. Galima neabejoti, kad tai sukels kitų su Lenkija besiribojančių ES šalių, ypač Vokietijos, pasipiktinimą, jei jų piliečiai pradės dar aktyviau apsipirkinėti kitapus sienos.
Dėl tokių veiksmų Lenkijai gresia netgi zloto devalvacija ar bent nuvertėjimas. Aišku, tai dar labiau paskatintų prekybinio turizmo srautą iš gretimų šalių, o lenkų gamintojai bent kuriam laikui įgytų didesnį konkurencinį pranašumą. Tačiau ilgalaikiu požiūriu vargu ar tai tinkama strategija.
Tuo metu jau senokai be savos valiutos gyvenanti Lietuva turi kitokių manevrų laisvę. Valstybė iki šiol gali skolintis ilgam ir nemokamai, todėl mažinti mokesčius tikrai įmanoma. Bent jau būtiniausiems maisto produktams, šilumai ir elektrai, nes nuo šių kainų piliečiai žagsi labiausiai.
Arba gali atsisakyti ketinimų kelti degalų akcizą. Tačiau finansų ministrė G.Skaistė įsitikinusi, kad tai būtų kitų prekių diskriminavimas.
Net jeigu ir taip, juk ne pirmas kartas. Kodėl ankstesnio karantino metu galėjo laisvai dirbti maistą pardavinėjantys prekybos tinklai, o buitinių, statybos ar sodo prekių parduotuvės privalėjo užverti duris?
Kažkodėl tuomet niekas iš valdžios diskriminavimo neįžvelgė.
Bene blogiausia išeitis Lietuvai šiuo atveju būtų visiškai neatsakyti į Lenkijos veiksmus ir toliau stebėti, kaip pinigai plaukia iš mūsų šalies.
