Dėl to, kad būtina kuo skubiau atsisakyti dujų, naftos ir akmens anglių importo iš Rusijos, jau balsavo ir Europos Parlamentas. Tačiau tokius veiksmus dar turi patvirtinti Europos Vadovų Taryba, o skubiam įgyvendinimui tikrai prieštaraus daugiausia rusiškų dujų suvartojanti Vokietija, ką jau kalbėti apie prorusiškos Vengrijos valdžią.
Bet ne vengrai, o ekonominiu atžvilgiu ES pirmaujantys vokiečiai yra politinis bendrijos Achilo kulnas. Tai aišku dar nuo tų laikų, kai „Gazprom“ patikėtiniu tapo buvęs kancleris G.Schröderis, o vėliau jo vietą užėmusi A.Merkel nuolat lakstydavo į Maskvą.
Nieko keista, kad būtent Vokietijoje net karo metu vyksta prorusiškų jėgų eitynės su įvairiausiais reikalavimais.
Tačiau ekonominiu požiūriu šią valstybę suprasti galima, nes rusiškos dujos yra vienas pagrindinių jos pramonės variklių.
Vis dėlto karas Ukrainoje paskatins spartinti projektus, susijusius su ES energetine nepriklausomybe.
Prieigą prie jūros turinčios šalys karštligiškai skubina jau pradėtas suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalų statybas, kitos ieško alternatyvių tiekimo šaltinių.
Milijardai eurų bus mesti žaliajai energetikai – vėjo ar saulės elektrinėms, taip pat vandenilio gamybai ir naudojimui.
Lietuva, kaip dauguma pasaulio valstybių, šiuo metu smarkiai kenčia nuo itin pakilusių dujų bei naftos kainų, tačiau tikrai turi kuo pasigirti. Nemažai investavusi „Orlen Lietuva“ gamykla jau paskelbė žaliavos iš Rusijos nebepirksianti, nors anksčiau buvo teigiama, kad ji pritaikyta būtent rusiškai „Urals“ tipo naftai perdirbti.
O nuo balandžio mūsų šalis tapo pirmoji ES, visiškai atsisakiusi rusiškų dujų. Jų poreikis mažėjo jau seniai, ypač šilumos gamybos sektoriuje, kuris dabar jau apie 70 proc. yra perėjęs prie biokuro.
Tačiau pagrindinis Lietuvos koziris vis dėlto yra 2014 m. gruodį Klaipėdoje pradėjęs veikti Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas, kurio pajėgumo visiškai pakanka dabartiniams valstybės poreikiams.
Nors dėl terminalo vyko labai daug ginčų, dabar jo nauda – akivaizdi. Tiesą sakant, jis jau spėjo ir atsipirkti. Kaip apskaičiavo ekonomistas Ž.Mauricas, nuo 2015 iki 2021 metų už jo nuomą sumokėta apie 424 mln. eurų, apytiksliai maždaug 60 mln. eurų per metus.
Tačiau jei „Gazprom“ už dujas iš Lietuvos ir toliau būtų reikalavęs mokėti 40 proc. daugiau nei ES vidurkis, kaip būdavo iki 2014-ųjų, Rusijai būtume papildomai sumetę net pusantro milijardo eurų.
Kita vertus, per Klaipėdos SGD terminalą dabar dujos jau pumpuojamos užsakovams iš Estijos, nuo gegužės prisijungs lenkai, todėl bus galimybė papildomai uždirbti.
Apskritai panašių terminalų nauda jau niekas neabejoja – juos statosi tiek Vokietija, tiek Lenkija, tiek kitos ES šalys. Juolab kad JAV įsipareigojo kasmet didinti į Europą tiekiamų SGD siuntų skaičių. Tad Estija ir Suomija paskelbė ieškosiančios galimybių panašų terminalą išsinuomoti drauge.
Kai kurie prorusiški veikėjai ėmė piktintis, neva šio terminalo nuoma sieks vos 10 mln. eurų per metus. Tobulai kurstymui naudojama pusiau tiesa: iš tiesų tiek pasiryžusi sumokėti vien Estija, tačiau Suomijai, naudojančiai kone penkis kartus daugiau dujų nei kaimynai, teks pakloti atitinkamai daugiau, tad galutinė kaina gali būti panaši į tą, kurią moka Lietuva.
Bet trumpuoju laikotarpiu tai nieko neišgelbės nuo keliais kartais išaugusių energijos išteklių kainų.
Vyriausybė jau parengė planą, kaip jas bent iš dalies kompensuoti gyventojams ir verslui, o tam ketinama skirta 832 mln. eurų iš daugiau nei 2 mlrd. eurų vertės antiinfliacinio paketo, kurį dar turi palaiminti Seimas.
Galima svarstyti, kad tokia parama neskatina taupyti energijos. Iš dalies taip, tačiau be jos kai kuriems žmonėms kainos taptų nepakeliamos.
Pavyzdžiui, elektra, pagal dabartines biržos kainas, liepą turėtų brangti nuo 16,42 iki beveik 50 centų už kilovatvalandę (visuomeninio tiekėjo tarifais), jei nebūtų skirta subsidija.
Pritaikius ją kaina siekų daugiau nei 20 centų. Taip pat numatoma subsidijuoti ir nepriklausomų elektros tiekėjų tarifą, kad galutinė kaina neviršytų 23 centų.
Atitinkamai ir dėl dujų, ypač gausiausiai pirmajai buitinių vartotojų grupei: be paramos kubinio metro kaina turėtų kilti nuo 0,8 iki 3,65 euro, o su ja – iki 1,02 euro.
Jau priimti ir sprendimai, kurie naudos turėtų duoti ilguoju laikotarpiu. Pavyzdžiui, naikinami absurdiški reikalavimai dėl kraštovaizdžio vėjo jėgainių statytojams, pagal kuriuos iki šiol šie įrenginiai galėjo iškilti vos 5 proc. šalies teritorijos.
Taip pat investuojantiems į atsinaujinančiąją energetiką taikoma ir daugiau atlaisvinimų.
Tačiau kol kas tai ateitis. O dabar, norint sutaupyti pinigų ir ypač nemokėti jų Rusijos režimui, gali tekti įsiklausyti į paprastus taupymo patarimus, kurie sklinda ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, sumažinti šildymą vienu ar dviem laipsniais, jei tai įmanoma, arba greitkeliuose nevažinėti greičiau nei 100 kilometrų per valandą.
