Vis dėlto beveik 10 proc. siekiantis nedarbas dar per daug didelis, juo labiau kad darbdaviai nuolat skundžiasi darbuotojų stoka.
Tai rodo ir statistikos duomenys – per praėjusį mėnesį pateikta 31,5 tūkst. darbo pasiūlymų – 7,6 tūkst. daugiau nei vasarį. Tuo pat metu įregistruota 29,2 tūkst. darbo ieškančių žmonių – 62 proc. daugiau nei vasarį.
Kaip galima paaiškinti tokį darbo paklausos ir pasiūlos neatitikimą?
Pirmiausia švietimo sistema neparengia reikiamo skaičiaus trūkstamų profesijų darbuotojų. Be to, niekam ne paslaptis, kad dalis bedarbių iš tikrųjų dirba, tik nelegaliai, ir registruojasi UT vien dėl socialinių išmokų.
Bet yra ir struktūrinių ilgalaikio nedarbo priežasčių. Neminint vien iš socialinių pašalpų linkusių gyventi asocialių asmenų, daliai nedirbančių žmonių iš tiesų labai sudėtinga įsidarbinti.
Tai pirmiausia nuo didžiųjų miestų nutolusių kaimų gyventojai.
Pastaraisiais mėnesiais nedarbas sumažėjo ir kaimo vietovėse, bet šį statistikos rodiklį daugiausia pagerino Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir dar šiek tiek Šiaulių bei Panevėžio rajonų gyventojai, kuriems netoli nuvykti į miestuose įsikūrusias įmones.
Tuo metu atkampiose kaimo vietovėse niekas nesikeičia – nedarbo lygis aukštas.
Kita įsisenėjusi Lietuvos darbo rinkos problema – per maži atlyginimai. Daug kalbama, kaip svarbu mūsų šaliai plėsti aukštą pridėtinę vertę kuriančius ekonomikos sektorius – inžinerinę pramonę, informacines technologijas, bet struktūriniai pokyčiai vyksta lėtai.
O nekvalifikuotų darbininkų dalis darbo rinkoje per dešimtmetį netgi išaugo.
Be abejo, smarkiai juntamas inžinierių, informacinių technologijų specialistų stygius, jiems siūlomi aukšti atlyginimai, bet jie nesunkiai įsidarbina patys. Daugiausia oficialiai registruojama laisvų darbo vietų mažos pridėtinės vertės sektoriuose – statybų, transporto įmonėse.
Transporto sektorius dėl karo Ukrainoje ir nutrauktų ekonominių ryšių su Rusija ir Baltarusija išgyvena sunkius laikus, o dar ir nemaža dalis Lietuvos įmonėse dirbusių ukrainiečių išvažiavo ginti tėvynės.
Gal net labiau įtempta padėtis statybų sektoriuje. Išlaikyti buvusį darbų lygį bendrovėms ypač sunku – smarkiai išaugo statybinių medžiagų kainos, o dar ir neįmanoma jų įsigyti iš ankstesnių tiekėjų Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje.
Statybų bendrovės neteko ir daug darbo rankų – buvo įdarbinusios itin daug ukrainiečių, o gal net jų dauguma grįžo į Rusijos puolamą tėvynę.
Natūralu, kad darbdavių žvilgsniai nukrypo į karo pabėgėlius iš Ukrainos, bet tai daugiausia moterys, išvykusių statybininkų jos nepakeis.
Kaip praneša UT, pabėgėliai sutinka imtis ir nekvalifikuoto darbo, nors didelė jų dalis yra įgiję aukštąjį išsilavinimą. Nemažai tarp jų ir mūsų šaliai trūkstamų specialistų – medikų, slaugytojų, pedagogų, bet jų diplomai turi būti pripažinti Lietuvoje, o tam reikia daug pastangų.
Verslo spaudžiama valdžia sutinka lengvinti užsieniečių įdarbinimo procedūras, trumpinti terminus.
Vidaus reikalų ministerija parengė užsieniečių teisinės padėties įstatymo projektą ir per mėnesį jis turėtų atsidurti Seime, bet darbdaviai jau sukritikavo šį dar tik kepamą teisinį produktą.
Bene labiausiai jiems kliūva, kad prašymų leisti užsieniečiams laikinai gyventi Lietuvoje svarstymo terminai vis viena bus per ilgi, per daug palikta biurokratinių kliūčių.
Projekte numatyta lengvinti migracijos procedūras dirbti Lietuvoje norintiems užsieniečiams. Jie galės leidimų laikinai gyventi Lietuvoje prašyti būdami užsienyje ir ten juos gavę atvykti dirbti, nes jie atstos nacionalines darbo vizas. Bet šis pokytis planuojamas tik nuo kitų metų, nors dalis nuostatų įsigaliotų nuo šio rugpjūčio.
Prašymų nagrinėjimas mėnesiu trumpinamas, be to, laikinas leidimas gyventi, kitaip nei nacionalinė viza, suteikia asmeniui privalomąjį sveikatos draudimą.
Vis viena, verslo nuomone, numatytas 3 mėnesių leidimo laikinai gyventi išdavimo terminas dar per ilgas, nes per tą laiką jau gali būti rastas kitas darbuotojas, kai jo reikia nedelsiant.
Leidimui laikinai gyventi pakaks darbdavio įsipareigojimo mokėti ne mažesnį nei 1,2 metinio vidutinio darbo užmokesčio atlyginimą.
Tačiau dar lieka kitokių sąlygų, o darbdaviai mano, kad jos perteklinės, nes vien už vidurkį aukštesnės algos reikalavimas apsaugotų nuo nekvalifikuotos darbo jėgos įvežimo.
Akivaizdu, kad bus sunku užkamšyti reikalingų kvalifikuotų darbuotojų spragas neįsileidžiant darbo jėgos iš kaimyninių šalių, pirmiausia Ukrainos.
Gal nevertėtų labai baimintis ir pas mus atvykti norinčių baltarusių ar rusų specialistų.
Kitaip tektų vertinti padėtį, jei užsieniečių privažiuotų tiek daug, kad jie jau imtų dominuoti šalyje. Tačiau tai negresia, nes Lietuva išlieka tautiniu požiūriu labai lietuviška valstybe.
