Šių verslų padėtis nepavydėtina: blogiausias scenarijus – bankrotas, po kurio nedarbo lygio kreivė subanguotų

Svajonės turėti normalų kelią tarp Vilniaus ir Utenos dar ilgai gali likti tik svajonėmis. Nors Susisiekimo ministerija viliasi, kad jo remontas bus baigtas 2025-aisiais, tokiais planais abejoti verčia pastarojo meto tendencijos statybos medžiagų rinkoje.

Svajonės turėti normalų kelią tarp Vilniaus ir Utenos dar ilgai gali likti tik svajonėmis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Svajonės turėti normalų kelią tarp Vilniaus ir Utenos dar ilgai gali likti tik svajonėmis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Svajonės turėti normalų kelią tarp Vilniaus ir Utenos dar ilgai gali likti tik svajonėmis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Svajonės turėti normalų kelią tarp Vilniaus ir Utenos dar ilgai gali likti tik svajonėmis.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
V.Janulevičius.<br>T.Bauro nuotr.
V.Janulevičius.<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

May 18, 2022, 10:06 AM

2017 metais buvo galutinai palaidotas šio kelio koncesijos projektas, nes jis buvo minimas politinės korupcijos byloje, o ir kaina daugeliui atrodė išpūsta. Atmetus korupciją jau dabar aišku, kad 170 mln. eurų, kurie buvo numatyti keliui rekonstruoti, nepakaks nė iš tolo – reikės bent kelis kartus daugiau.

Daugiau pinigų prireiks ir kitiems Lietuvos keliams bei greitkeliams. Juk nuo metų pradžios vien bitumo kaina pasaulinėse rinkose pašoko trečdaliu, asfaltbetonio – panašiai. O šios medžiagos yra vienos pagrindinių tiesiant ar rekonstruojant kelius.

Todėl neverta stebėtis, kad konkursus laimėję kelininkai jau seniai skambina pavojaus varpais ir tikina negalintys įvykdyti sutarčių. Taip šaukia ir valstybinės reikšmės ar savivaldybių objektus statantys statybininkai, kuriems už metalą armatūrai dabar reikia sumokėti kelis kartus daugiau, nei buvo skaičiuojama pradiniame projekte.

Kainų šuolis rangovus taip įvarė į kampą, kad jie praėjusį penktadienį net nutarė paskelbti įspėjamąją akciją ir pusdieniui nutraukė darbus maždaug 80-yje objektų, kurių užsakovai – valstybės įstaigos arba savivalda. Premjerė I.Šimonytė aiškino, kad tokiu atveju reikia ne piketuoti, o sėsti prie bendro stalo ir derėtis.

Tam galimybių tikrai yra. Juk net Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta, kad susidarius aplinkybėms, kurių perkančioji organizacija negalėjo prognozuoti, pirkimo sutartis gali būti pakeista jos nenutraukus. Atitinkamai bendra pakeitimų vertė negali būti didesnė nei 100 proc. pradinės pirkimo ar preliminariosios sutarties vertės.

Atrodytų, problemų kaip ir nėra: tarkime, Kelių direkcija supranta, kad žaliavos pabrango drastiškai, todėl reikia tartis su rangovais ir ieškoti papildomo finansavimo. Taip pat turėtų elgtis ir ministerijos, ir savivaldybės, ir kitos perkančiosios organizacijos.

Verslininkai tvirtina ne sykį kreipęsi į įvairias instancijas dėl sutarčių indeksavimo, jų vadovai argumentus supratę, o kai kurie net ir palinkčioję galva. Bet kai prireikia iš tiesų keisti sutartis, užsakovų pusė bado vienas į kitą pirštu arba neria į krūmus.

Puikiausias to pavyzdys – valstybės valdomos „Litgrid“ elgesys. Ši kompanija nesileido į kalbas su elektros linijų statybos konkursą laimėjusiu rangovu, nors, kol truko teismai, projektas smarkiai pabrango. Kai rangovas atsisakė pasirašyti sutartį, „Litgrid“ lengva ranka susišlavė ir jam išduotą 100 tūkst. eurų banko garantiją.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento V.Janulevičiaus tikinimu, verslas šiuo atveju tikrai nesiekia pasipinigauti ir neprašo jokios išskirtinės pagalbos, juolab kad visi suvokia, jog indeksuoti užfiksuotas sutartyse kainas būtina.

Bet priimti sprendimus esą stokojama politinės valios, todėl, anot V.Janulevičiaus, kažkas valstybėje turi imtis lyderystės ir išspręsti problemą, kurią visi pripažįsta.

Tikslinant šių metų valstybės ir savivaldybių biudžetus išaugusioms statybų sąnaudoms padengti finansavimo nenumatyta. Todėl lieka bene vienintelė išeitis – įvykdyti bent svarbiausius projektus. Būtent šiuo atveju ir reikia centrinės valdžios įsikišimo.

Juk vieniems svarbu užbaigti mokslo centrą, kitiems – kokius nors kelių ruožus, savivaldybėms – naujus baseinus ar viešąsias erdves. Suprantama, kad nė vienas nenori likti už borto, juolab kad daugelis statybų dar finansuojamos ES lėšomis, kurios, laiku darbų nebaigus, gali ir nuplaukti.

Tokių viešojo sektoriaus užsakymu pradėtų statyti visuomeninės paskirties objektų, kurių statybos gali sustoti, yra daugiau nei pusantro šimto, o jų projektinė vertė siekia daugiau nei 300 mln. eurų.

„Jeigu valstybė artimiausiu metu neišspręs finansavimo klausimo, turėsime daugybę įšaldytų objektų. Bet turime suprasti, kad statybų stabdymas, konservavimas irgi kainuoja, ir labai daug. Be to, prarandamos garantijos darbų kokybei bei lėšos naujiems viešiesiems pirkimams“, – vardijo Lietuvos statybininkų asociacijos vadovas D.Gedvilas.

Vienas projektų, kuris gali būti nutrauktas, – sostinėje kylantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Mokslo centras. Jį statančios bendrovės vadovai tvirtino vien metalui, naudojamam pamatams, išleidę 2 mln. eurų daugiau, nei planuota. O kai kurioms medžiagoms pabrangus iki 70 proc. įmonė kas dieną tik didina savo nuostolius.

Verslininkai neskuba nutraukti nuostolingų sutarčių, nes tokiu atveju jiems grėstų netesybos ir dar didesni nemalonumai – tokios bendrovės patektų į nepatikimų tiekėjų sąrašus, todėl joms būtų užkirstas kelias vėliau dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.

Bet dirbti nuostolingai irgi neįmanoma, nes reikia laiku atsiskaityti su tiekėjais, darbuotojais ir valstybe. Blogiausias šiuo atveju būtų bankroto kelias, nes kaipmat išaugtų nedarbo lygio kreivė, o mokesčių į biudžetą srautas gerokai nuslūgtų.

Tad kokia galima išeitis? Pavyzdžiui, sukurti rezervą, iš kurio būtų užbaigiami jau pradėti projektai, į kuriuos iki šiol nemažai investuota. Antra – paskirti kurią nors iš ministerijų, kad ji imtųsi persvarstyti visus vykdomus viešuosius pirkimus, atsižvelgtų į susidariusią situaciją ir imtųsi korekcijų.

Bet kuris iš ministrų norės guldyti galvą ant ešafoto, jei iš vienos pusės reikalaujama daugiau pinigų, o iš kitos atkertama, kad jų nėra?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.