Tų metų balandį ji atėjo dirbti į parduotuvę „Urdžia“. Po metų šių parduotuvių tinklas buvo pavadintas „Vilniaus prekyba“.
Pradėjusi nuo eilinės pardavėjos darbo dabar ji jau turi sukaupusi apie 20 metų vadovavimo patirtį – dirbo ne vienos „Maximos“ parduotuvės sostinėje direktore.
Poilsio savaitė – lyg atostogos
„Pirmiausia darbą radau Viršuliškėse, tačiau kai Naugarduko gatvėje buvo atidaryta nauja parduotuvė, vadinamoji bazė, perėjau ten. Nebuvo kasų, tik skaičiuotuvai. Duonos kasoje – netgi mediniai skaitytuvai. Asortimentas buvo kur kas mažesnis nei dabar, pavyzdžiui, grietinės – vos pora rūšių.
Dirbau ten pardavėja. Klientų – labai daug, eilėse jie stovėdavo nuo ryto iki vakaro“, – pasakojo T.Sičinskienė.
Tais laikais grafikas būdavo toks: savaitę dirbi, savaitę ilsiesi. Anot ilgametės „Maximos“ darbuotojos, tada kolektyvas buvo jaunas, dirbo ir studentai, todėl energijos nepristigdavo. Juolab kad poilsio savaitė netgi iš dalies atstodavo atostogas.
Patirtis labai svarbi
Kaip moteris tapo parduotuvės vadove? „Perėjau visus laiptukus – buvau pardavėja, kasininkė, vyriausioji kasininkė, pamainos viršininko pavaduotoja, pamainos viršininkė, o po aštuonerių darbo metų – jau direktorė“, – prisiminė Teresa.
Pašnekovės teigimu, tokia patirtis prekybos sektoriuje labai svarbi. Juk parduotuvės vadovas turi žinoti visus pagrindinius darbuotojams keliamus reikalavimus, išmanyti visą prekybos virtuvę, o kaip viską sužinosi, jei pats nebūsi dirbęs tokio darbo?
„Kai būdavo siūlomos naujos pareigos, reikėdavo ryžto ar savotiško spyrio. Juk žmogus įpranta gyventi savo komforto zonoje. Tačiau aš supratau, kad jei reikia, būtina apsispręsti ir imtis darbo.
Pradėjus dirbti direktore pasitaikė labai puikus kolektyvas, gyvenome kaip viena šeima. Todėl toje parduotuvėje pradirbau net dešimt metų“, – sakė T.Sičinskienė.
Pradžia – pieno skyriuje
Kitos Vilniuje veikiančios „Maximos“ parduotuvės direktorės Vladislavos Cibakinos, šiame prekybos tinkle dirbančios jau 25 metus, karjeros kelias irgi buvo panašus. Tiesa, moteris pripažino, kad dar paauglystėje, eidama į parduotuvę, mąstydavo, kad jau tikrai niekada nebus pardavėja.
„Nieko stebėtina, nes sovietų laikais neretai jos būdavo grubios. Tačiau bėgant laikui ėmiau domėtis prekėmis, tapo smalsu, iš ko jos pagamintos. Labai patiko kulinarija, konditerija.
Todėl nusprendžiau vis dėlto išmėginti prekybos sritį. Iš pradžių dirbau nedidelėje „Maximos“ parduotuvėje Antakalnyje, bet kai ją uždarė rekonstrukcijai, perėjau į kur kas didesnę Savanorių prospekte. Tuo metu ši parduotuvė buvo laikoma viena moderniausių.
Asortimentas joje buvo kur kas didesnis nei mažesnėse. Tačiau kasininkėms reikėdavo mintinai išmokti prekių brūkšninius kodus, nes tuomet dar nebuvo skenavimo įrangos“, – pasakojo V.Cibakina.
Parduotuvėje karjerą ji pradėjo nuo darbo pieno skyriuje – jame ji buvo pardavėja. Tačiau po keleto metų prekybos centro vadovai pasiūlė išmėginti jėgas vadybininkės pozicijoje.
„Pabandžiau ir pavyko, tad vadybininke dirbau aštuonerius metus. O paskui buvo naujas iššūkis – direktoriaus pareigos nedidelėje parduotuvėje sostinės centre“, – prisiminė Vladislava.
Pokyčių – labai daug
Abi šios moterys per daugiau nei du dešimtmečius, praleistus „Maximos“ prekybos tinkle, prisiminė daug pokyčių. Juk vien parduotuvių aplinka, įranga ar prekių išdėstymas dabar visiškai kitokie nei baigiantis XX amžiui.
Jos taip pat turėjo daug progų stebėti, kaip keičiasi pati kompanija, jos vertybės, požiūris į darbuotojus.
Vis stipriau įsitvirtina prieš kelerius metus įmonėje pradėta plėtoti vidinė kultūra, kuri vadinama SAP. Tai trijų esminių vertybių – susivokimo, atsakomybės ir pasitikėjimo savimi – pirmosios raidės.
„Anksčiau vadovas būdavo kone Dievas, o dabartinė įmonės politika tokia, kad kolektyve visi esame lygūs. Viena komanda. Žinoma, kai kurie turi daugiau autoriteto, sugebėjimų, tačiau visi turi būti vieningi.
Kiekvienas žmogus yra svarbus, kiekvienas turi jausti atsakomybę, o gerų rezultatų galime pasiekti tik veikdami kartu“, – aiškino T.Sičinskienė.
Savo ruožtu V.Cibakina pasakojo, kad dabar visas parduotuvės kolektyvas rytais geria kavą ir aptaria būsimus dienos darbus, o tokį susirinkimą visuomet baigia šūkiu: „Mes – komanda!“ Todėl visi jaučiasi tarsi šeimoje.
Padeda siekti karjeros
Anot T.Sičinskienės, šiuo metu vienas didžiausių iššūkių yra darbuotojų ugdymas. „Žmogus turi būti universalus, sugebėti atlikti įvairias užduotis. Ne mažiau svarbu, kad parduotuvė būtų „mūsų“ – ne „mano“, – pasakojo patyrusi vadovė.
„Anksčiau, kai būdavo kokie nors patikrinimai, jusdavome įtampą. Dabar atvirkščiai – ateina vadovas, pasikalbi su juo kaip su kolega ar pagalbininku.
Norint imtis kokių nors pokyčių nebereikia tartis su visų lygių direktoriais – pakanka susisiekti su regiono vadovu, ir viskas yra įgyvendinama. Pasijutau tarsi parduotuvės šeimininkė.
Manau, kad „Maximoje“ daryti karjerą yra lengviau nei daug kur kitur. Ten esi pastebimas, o jei turi atitinkamų savybių ir išmanai savo darbą, tuomet tau pasiūloma kita, aukštesnė, pozicija“, – teigė V.Cibakina. (Žinių radijas, LR)
