Kas yra tvarumas? Į šį klausimą bendrovės „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas Dainius Dundulis turi paprastą ir aiškų atsakymą – švarus oras ir neužversti perdirbti tinkamomis atliekomis sąvartynai.
„Neprišiukšlinkime atmosferos gainiodami automobilius be reikalo. Ir neverskime į sąvartynus tų atliekų, kurias galima perdirbti. Taip pat taupykime elektros energiją, nes dažniausiai tai dar nedaroma“, – paskatino D.Dundulis.
Atliekų vis dar nesveria
Prekybos tinklai – ta vieta, kuri „gamina“ atliekas. Bet tai nereiškia, kad jomis užteršia aplinką.
„Vertinant, ar prekybos verslas yra tvarus, reikėtų žvilgtelėti, kiek iš kiekvienos parduotuvės į sąvartynus patenka komunalinių atliekų. Paprastai jų esti labai mažai, nes visos atliekos rūšiuojamos ir perduodamos perdirbti“, – sakė D.Dundulis.
Bet nėra gerai, kad Lietuvoje komunalinės įmonės nesveria mišriųjų atliekų. Sistema būtų efektyvesnė, jei mūsų šalyje, pavyzdžiui, kaip Vokietijoje, už komunalinių atliekų sutvarkymą būtų mokama pagal jų svorį.
„Pas mus mokestis už jas apskaičiuojamas atsižvelgiant į parduotuvių plotą, nepaisant to, daug ar mažai susikaupia šiukšlių. Realiai mokame už apytuščius konteinerius, nes visos antrinės atliekos mūsų tinkle surūšiuojamos. Į juos patenka tik tai, kas neperdirbama, pavyzdžiui, kasos čekiai. Kita bėda – į parduotuvių konteinerius komunalines atliekas neretai sumeta vietos gyventojai, ir tai iškreipia tikrovę“, – paaiškino pašnekovas.
Sutartys – ir su ūkininkais
Bananai parudavo. Ant obuolių – įspaudimo žymės. Morkos apvyto, slyvos ištežo. Pirkėjai perka akimis ir tokių prekių į pirkinių krepšius nebededa. Tad kur jos atsiduria, surinktos iš parduotuvių lentynų?
Švieži vaisiai ir daržovės yra būtent tie maisto produktai, kurių galiojimo laikas trumpas ir kurių prekybos tinklams tenka utilizuoti daug, ypač vasarą. „Norfa“ apskaičiavo, kad vidutiniškai per savaitę utilizuojama apie 50 tonų šių prekių, – toks jų kiekis susikaupia maždaug pusantro šimto Lietuvoje esančių šio tinklo parduotuvių.
Kitų maisto atliekų likučiai nėra dideli. Pavyzdžiui, pieno produktus, kulinarijos arba konditerijos gaminius iš kiekvienos parduotuvės surenka tam tikros paskirties utilizavimo įmonė. Mėsa ir jos gaminiai yra gyvulinės kilmės produktai – pasibaigus galiojimo laikui jie kraunami į šaldiklį, o paskui utilizuojami Rietave esančioje specialiosios paskirties įmonėje.
Parduotuvėse užsigulėjusios duonos, batono bei bandelių likučiai nebūna dideli. Kiekviena iš „Norfos“ parduotuvių turi sutartis arba su ūkininkais, arba su paramos organizacijomis. Pastarosios paima gaminius likus parai iki jų galiojimo laiko pabaigos ir išdalija labdaros valgykloms bei nepasiturintiems žmonėms.
Ūkininkai apdžiūvusią duoną parsiveža ir sušeria gyvuliams. O štai vaisių ir daržovių kelias link utilizavimo – kitoks.
Viską išpakuoja
„Žinau, kaip kitos prekybos įmonės surenka organines atliekas ir kiek susikaupia šiukšlių. Vargu ar tai tvari sistema.
Pykau, kai buvau puolamas dėl to, kad nutariau išparduoti rusiškus maisto produktus, o gautas lėšas skirti labdarai. Tačiau ar būtų buvęs tinkamas pasirinkimas išmesti saldainius, majonezą ir kitus gaminius į sąvartyną? Juk tai būtų ne kas kita kaip aplinkos tarša.
Taigi verslo užkulisiuose vyksta ir tokie dalykai, kurie kitiems nėra matomi. Aš noriu, kad mūsų verslas būtų iš tiesų tvarus, o ne apsimestinai tvarus“, – sakė D.Dundulis. Ir papasakojo, kokį maždaug prieš ketverius metus parinko daržovių bei vaisių utilizavimo būdą.
„Pats važiavau ir žiūrėjau, kaip vaisių bei daržovių atliekas tvarko specializuota įmonė. Mąsčiau, ką padaryti, kad jos būtų iš tikrųjų tvariai sutvarkomos.
Ir mums pavyko sukurti iš tiesų tvarią sistemą. Vis dėlto prireikė pusmečio, kol pasiekėme tikslą, – kol išmokėme darbuotojus viską tvarkingai rūšiuoti“, – paaiškino pašnekovas.
Šiuo metu kiekvienoje „Norfos“ parduotuvėje yra specialūs dengti konteineriai, į kuriuos sumetami pasenę vaisiai bei daržovės. Tačiau į juos neturi patekti jokios pakuotės – nei polietileniniai maišeliai, nei plastiko ar kartono dėžutės. Tai ypač griežtas reikalavimas. Visa tai yra antrinės žaliavos, todėl surūšiuojamos atskirai.
Šie konteineriai pakraunami į sunkvežimius, kurie į parduotuves suveža prekes. Jie gabenami į centrinį antrinės „Norfos mažmenos“ įmonės „Rivona“ sandėlį Kėdainiuose.
Specialioje patalpoje bioatliekos suverčiamos į didelį – 20 tonų talpos konteinerinį automobilį ir kas porą dienų išgabenamos į Krekenavos agrofirmos biodujų jėgainę. Iki jos nuo sandėlio – vos 20 kilometrų, o švarią biomasę jėgainė paima neatlygintinai.
„Sukūrėme tokią sistemą: kiekvienas bioatliekų konteineris yra identifikuotas. Jeigu jame randama nors mažiausia šiukšlė, parduotuvei, iš kurios jis atgabentas į sandėlį, skiriama bauda. Tad jau geri metai, kai konteineriuose nebeatrandama jokių plastiko ar popieriaus atliekų.
Tuomet, kai 20 tonų konteineris išverčiamas biodujų jėgainėje, ten taip pat tikrinama, ar nėra pakuočių likučių. Jei jų būtų aptinkama, gautume baudą“, – sakė D.Dundulis.
Gabena į Latviją
Pasak D.Dundulio, jis yra matęs ir kitokį, jam nepriimtiną bioatliekų perdirbimo būdą. Jį pasirinkusios įmonės į specialius konteinerius sumeta neišpakuotus vaisius bei daržoves. Tuos konteinerius pagal sudarytą grafiką surenka pati utilizavimo paslaugas teikianti įmonė, taigi jos automobiliams tenka įveikti ilgą kelią, o tai nemenkos degalų sąnaudos bei oro tarša išmetamosiomis dujomis.
„Man teko matyti, kaip iš tų konteinerių daržovių ir vaisių masė buvo verčiama į krūvą, – su visomis dėžėmis ir plastiko pakuotėmis. Traktorius visa tai sėmė kaušu ir krovė į smulkintuvą. Sutrinta masė buvo košiama per sietą, o šiukšlės, kurios liko koštuve, sudarė maždaug trečdalį tos masės.
Likusi masė buvo kaitinama, pilama į cisternas ir išgabenama į Latvijoje esančią biojėgainę, o tai – dar keletas šimtų kilometrų kelio, taigi kartu – ir didelė dozė oro taršos“, – pasakojo D.Dundulis.
Būna, kad vaisiai ir daržovės suvežami utilizuoti tiesiai iš sandėlių, net nepagulėję parduotuvių lentynose. Atgabentos dėžės suverčiamos nuo padėklų į kaugę, ir viskas – su visomis kartono ar kitokiomis pakuotėmis – kraunama į smulkintuvą. „Ar tai išties tvaru?“ – suabejojo pašnekovas.
