Pagrindiniams maisto produktams pridėtinės vertės mokestis (PVM) – nulinis. PVM malkoms – ne 9, bet 5 procentai, o elektrai ir dujoms – 9 proc. vietoj 21 proc.
Akcizas degalams irgi turi būti apkarpytas iki minimalaus ES leistino lygio.
Tokią šūsnį pasiūlymų parengė Seimo opozicija, po nepavykusios interpeliacijos žemės ūkio ministrui K.Navickui pasitraukusi į apkasus ir ten ėmusi kaupti amuniciją artėjantiems mūšiams parlamente, o vėliau – ir rinkimuose.
Finansų ministerija – pakraupusi. Anot jos, tokie vadinamieji antiinfliaciniai opozicijos pasiūlymai tik dar labiau pakurstytų kainų augimą, kuris jau siekia 20 proc. per metus. Negana to, ministerija apskaičiavo, kad tokios priemonės valstybei kainuotų mažiausiai 1,2 milijardo eurų.
Sunku nesutikti, kad opozicijos paketas iš tolo dvelkia pigiu populizmu: skolinkimės, gyvenkime ateities sąskaita, o pinigus čia pat pravalgykime nieko neinvestuodami.
Tačiau valdantiesiems irgi derėtų bent retsykiais užmesti akį į veidrodį. Juk jie patys dar pavasarį parengė ir priėmė savą antiinfliacinį paketą, dėl kurio šių metų biudžeto išlaidos buvo padidintos 1,47 milijardo eurų.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas M.Majauskas dar pasigyrė, kad šis paketas – didžiausias Europos Sąjungoje, nes ir infliacija pas mus didžiausia.
Bet didžiausia bėda, kad didžioji dalis šio dosnaus paketo irgi skirta paprasčiausiai pravalgyti. Tiksliau, išleisti subsidijuojant energijos išteklių kainas.
Tam skirta net 570 mln. eurų, kuriuos anksčiau ar vėliau teks grąžinti visiems, net ir tiems, kurie nesinaudoja kompensacijomis už elektrą ar dujas.
Kur kas protingiau būtų tokią sumą investuoti į atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ar bent į kiaurus namus, pro kurių skyles sklindanti šiluma paprasčiausiai kaitina orą, bet ne radiatorius.
Tačiau tai reikštų, kad gyventojai (arba rinkėjai, čia jau priklauso nuo požiūrio) turėtų mokėti už elektrą ar dujas kelis kartus brangiau – tiek, kiek kainuoja biržoje.
Politiniu požiūriu tai prilygtų savižudybei, tad geriau jau rinktis lėtą valstybės marinimą didesnėmis skolomis. Tik kam tada purkštauti, kai panašiai siūlo elgtis ir opozicija?
Apskritai mūsų valdžios dosnumo ir pataikavimo rinkėjams šulinys, regis, neturi dugno. Pernai dėl didelių kainų buvo pusmečiui nukeltas elektros rinkos liberalizavimo antrasis etapas. Turėjo jis baigtis birželio 18-ąją, tačiau – o, stebukle! – tęsiasi toliau.
Savaitgalį Energetikos ministerija susizgribo, kad net 150 tūkstančių vartotojų dar nepasirinko nepriklausomo tiekėjo, todėl turės mokėti biržos kainą ir dar 25 procentus prie jos. Kaip čia skriausi žmones – šmakšt, ir nukėlė galutinį terminą valdantieji dar savaitei.
Jai baigiantis paaiškės, kad neapsisprendusiųjų – koks 100 tūkstančių. Ne bėda – galės atidėti dar šešioms dienoms. Paskui – penkioms, keturioms. Galiausiai pridės dar 24 ar 12 valandų.
Taip, žiūrėk, ir nauji Seimo rinkimai netruks ateiti.
Kuo tuomet prastesni opozicijos siūlymai tą nelemtą liberalizavimą išvis atidėti iki kitų metų vidurio? Niekuo.
Ir apskritai kam čia nustatinėti kažkokias taisykles, terminus, kurti darbo grupes, priiminėti įstatymus, jei viską galima tvarkyti vienos ar kitos ministerijos direktyvomis ar aplinkraščiais.
Pabrangs duona ar mėsa – tegul žemės ūkio ministras asmeniškai sumažina PVM. Ims bruzdėti algomis nepatenkinti mokytojai – tegul Švietimo, mokslo ir sporto ministerija jas pakelia išsyk dvigubai. Susisiekimo ministras galėtų išleisti nurodymą per metus išasfaltuoti visus žvyrkelius, socialinės apsaugos ir darbo – įvesti tryliktą, keturioliktą ir penkioliktą pensijas.
Rinkėjams tai patiks. O politikų gretose ir toliau nenyks dirbtinio dosnumo užkratas.
