Tos išvados toli gražu nėra guodžiančios. Esame vieni paskutinių Europoje pagal namų ūkių disponuojamųjų pajamų nelygybę. Tai reiškia, kad atotrūkis tarp gyventojų, gaunančių mažiausias ir didžiausias pajamas, neleistinai didžiulis.
Šiuo atžvilgiu net Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijoje, vienijančioje 38 valstybes, Lietuva yra šešta nuo galo.
Darbo jėgos produktyvumas – irgi vienas menkiausių tarp šio elitinio klubo narių. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) visoje Europoje dėl šešėlinės ekonomikos įtakos nesurenkama apie 10 proc., kiek būtų įmanoma. Lietuvoje kažkur pranyksta net ketvirtadalis galimų PVM pajamų.
Todėl nėra ko stebėtis, kad mokesčių įplaukų ir bendrojo vidaus produkto santykis Lietuvoje tesiekia 31,3 proc., nors Europos Sąjungos vidurkis – 37,6 proc.
Prasčiau tik Italijoje ir Graikijoje, bet šios prasiskolinusios valstybės tikrai nėra pavyzdys, kuriuo galėtume sekti.
Blogiausia, kad tokie Pasaulio banko tyrėjų skaičiai niekam nėra naujiena. Jau kone du dešimtmečius Lietuva raginama pagaliau sutvarkyti savo mokesčių sistemą, tačiau niekas nevyksta, nesvarbu, kuri politinė jėga tuo metu būtų dominuojanti.
Pasaulio banko makroekonominės ir fiskalinės politikos vadovė Europai ir Centrinei Azijai J.Chakeri kalbėjo be užuolankų – anot jos, Lietuvos ekonomika atitinka visus šiuolaikinius standartus, bet mokesčių sistema įstrigusi kažkur tarp planinės ir rinkos ekonomikos girnapusių. Todėl, anot šios ekspertės, mūsų šalyje, pavyzdžiui, architektas valstybei gali atseikėti mažiau savo pajamų negu kelis kartus kukliau uždirbantis autobuso vairuotojas.
Išeitis, atrodo, labai paprasta – progresiniu principu apmokestinti visas pajamas, nesvarbu, kaip jos uždirbamos.
Tai reiškia, kad vidutiniškai du tūkstančius eurų į rankas kas mėnesį uždirbantis advokato padėjėjas ar braškių augintojas, besiverčiantis individualia veikla ar turintis verslo liudijimą, turėtų mokėti lygiai tiek pat, kiek tokią pat algą gaunantis ir darbo sutartį turintis apskaitininkas arba vadybininkas.
Tačiau kol kas pas mus to nėra. Kažkodėl jei individualios veiklos pajamos, jau atmetus išlaidas, neviršija 20 tūkst. eurų per metus, apmokestinamos vos 5 proc. tarifu. Ir tiktai nuo 35 tūkst. eurų sumos, kuri daugiau nei tris kartus didesnė už vidutinį darbo užmokestį, jau skaičiuojami įprasti 15 proc.
Ką jau kalbėti apie įvairiausias lengvatas, kurios taikomos pradedant menininkais ir baigiant ūkininkais.
Pasaulio bankui taip pat užkliuvo sunkiai suvokiamos lengvatos smulkiosioms įmonėms: jei jų pajamos neviršija 300 tūkst. eurų, skaičiuojamas tik 5 proc. pelno mokestis, nors įprastinis tarifas siekia 15 proc.
Galima manyti, kad taip padedama verslui augti. Tačiau greičiau yra priešingai: vienam savininkui, užuot kūrus rimtą verslo imperiją, apsimoka turėti kelias mažesnes bendroves, kurios neviršytų nustatytos ribos ir naudotųsi lengvata. O tai jau iškreipia bet kokią paramos smulkiajam verslui prasmę.
Pasaulio bankas siūlo palyginti nesudėtingas išeitis. Pavyzdžiui, keisti gyventojų pajamų mokestį, kad mažėtų nelygybė ir augtų jo surinkimas. Ir, žinoma, mažinti šešėlį bei dešimtis galiojančių lengvatų, kad būtų galima gauti daugiau PVM įplaukų.
Kaip į visas šias rekomendacijas reagavo mūsų dabartinė valdžia? Finansų ministrė G.Skaistė pažadėjo, kad mokesčių reformos darbo grupė analizuos tokius pasiūlymus, tačiau kada bus galima sulaukti pokyčių, taip ir neaišku.
Taip pat neva jau parengtos 37 priemonės, kaip mažinti šešėlį ir didinti PVM surinkimą.
Tarp jų ministrė minėjo duomenų atvėrimą, jų analizę, kad, pavyzdžiui, būtų galima realiu laiku stebėti prekybos internetu platformų ar kriptovaliutų prekeivių pajamas.
Bet kažkodėl beveik neužsimenama apie, tarkime, akivaizdžią nelygybę dėl gyventojų pajamų mokesčio ar PVM tarifų lengvatų.
Vis dėlto finansų ministrė tikisi, kad, pasitarus su koalicijos partneriais ir opozicija, pavasarį mokesčių reformos paketas galėtų atsidurti Seime. Tik lengva nebus, jei iki šiol patys konservatoriai tarpusavyje pliekiasi dėl, atrodo, smulkmenos – PVM lengvatos maitinimo ir apgyvendinimo įstaigoms.
Apskritai šios kadencijos Vyriausybė žadėjo, kad mokesčių reforma galėtų būti pradėta jau nuo kitų metų. Dabar terminas nukeltas mažiausiai metams.
Priežastis gana objektyvi – karas Ukrainoje, energetikos krizė ir su tuo susijusios ekonominės pasekmės.
Bet neatrodo, kad dabartiniai valdantieji, kaip ir jų pirmtakai, būtų labai entuziastingai nusiteikę imtis rimtų, o ne kosmetinių pertvarkų mokesčių srityje, kurią kai kurie ekonomistai seniai vadina gyvulių ūkiu. Nes tokie sprendimai būtų ilgalaikiai, o pasipriešinimas jiems – milžiniškas. Nors valstybiniu požiūriu reformos jau seniai būtinos.
