Seną pastatą pavers daugiabučiu
Šilutėje vystomų NT projektų šiuo metu nėra gausu. Štai NT bendrovė „HALETA“ ėmėsi nedidelio seno nenaudojamo pastato renovavimo. Nors tai ne naujo daugiabučio statybos, miestas vis tiek bus papildytas keliais naujais butais.
„Šis pastatas pastatytas 1898 m. Manoma, kad jame gyveno seselės, nes visai šalia buvo ligoninė. Vėliau čia buvo kraujo perpylimo centras, greitosios centras, o tada ilgą laiką pastatas stovėjo tuščias.
Dabar mes jame įrenginėjame butus, nes tai unikali vieta, čia šalia ir upės vingis, tad planuojame pardavinėti butus su vietomis laivams, bet kol kas tai dar dokumentų tvarkymo etape“, – portalui lrytas.lt pasakojo bendrovės vadovė Viktorija Savickaitė-Vindžigelskė.
Kai kalbėjomės su ja, tuo metu iš dešimties patalpų 6 jau buvo rezervuotos, dvi iš jų bus komercinės paskirties, o likusios – gyvenamosios, nebent eigoje dar kas nors pasikeis.
„Viską deriname pagal klientų poreikius, kas kam aktualiau, ko kam reikia, taip eigoje viską ir tvarkome. Tačiau bandome išlaikyti pastato unikalumą, tam tikrus elementus, kad nepamestume jo istorijos. Todėl išorę išlaikėme tokią, kokia yra, tik ją atnaujinome, o vidų įrengiame moderniai“, – pasakojo V.Savickaitė-Vindžigelskė.
Paklausus, kodėl Šilutėje nematyti daug statybų, V.Savickaitė-Vindžigelskė įvardijo paprastą priežastį – mieste visgi nėra tokios didelės paklausos, kad intensyviai vienas po kito kiltų daugiabučiai.
Vos rado, kur gyventi
Pakruojyje situacija kitokia. Norinčių gyventi ten yra, bet net nuomojamą būstą žmonės su žiburiu vos randa.
Su tokia situacija susidūrė Andra Sakenė kartu su vyru Mindaugu, kurie prieš gerus metus sukūrė elektroninę maisto produktų ir užkandžių parduotuvę „Honest Bite“. Būtent šis sumanymas šeimą iš Vilniaus sugrąžino į vaikystės miestą. Pakruojyje tebegyvena jųdviejų tėvai, kurie prireikus gali ir pagelbėti – pagloboti vaikaičius.
Dar vienas motyvas, paskatinęs išsižadėti Vilniaus, buvo patalpų nuomos kainos, kurios sostinėje – kone dešimt kartų didesnės. Visgi rasti gyvenamąjį būstą mažame mieste šeimai nebuvo taip paprasta.
„Nežinojome, ar sumanymas bus sėkmingas, reikėjo ir pradinio kapitalo. Nederėjo rizikuoti išlaidaujant nuomai. Tuo tarpu Pakruojyje tinkančias produktams sandėliuoti, siuntoms ruošti patalpas radome iš karto.
Bet mums patiems išsinuomoti būstą Pakruojyje buvo sudėtinga – nėra pasiūlos“, – lrytas.lt yra sakiusi A.Sakienė.
Vystytojams žengti į regionus neverta?
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, daugiausia statybos leidimų visada išduodama daugiabučiams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
Pavyzdžiui, 2022 m. Vilniuje išduota 36, Kaune – 28, Klaipėdoje – 11 leidimų trijų ir daugiau būstų pastatams.
Iki tol jokių leidimų neišduota tokioms statyboms Vilkaviškio raj. savivaldybėje, tačiau pernai registruoti jau 5. Palangoje pernai taip pat išduoti 5, Šiaulių miesto savivaldybėje – 4 leidimai. Visgi prie nemažai savivaldybių šviečia nuliai, tai reiškia, kad jokių leidimų neišduota, o tokių greičiausiai ir nebuvo prašyta.
Pasak Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidento Mindaugo Statulevičiaus, vystytojai visada įsivertina, ar toje vietoje, kur galvojama plėtoti gyvenamąją statybą, būtų pakankama paklausa, ar atsirastų mokių žmonių, galinčių gauti paskolas, įsigyti turtą, mat pastatyti daugiabutį Vilniuje ir regione kainuoja kone tiek pat, bet parduoti tokiomis pačiomis kainomis jau sudėtinga.
„Yra savivaldybių, pavyzdžiui, Alytaus ar Kazlų Rūdos, bandančių kviesti verslus statyti būstus, bandančių šokti viliotinį ir viskas su tuo gerai, bet verslams grąžos skiriasi.
Žinoma, regione sklypas yra pigesnis, kartais mažos savivaldybės skatina vystymą prisidėdamos prie infrastruktūros kūrimo, tai šiek tiek padeda vystytojams sutaupyti. Bet vis tiek pagrindiniai kaštai yra statybos darbų, o jie statant daugiabutį regione – nesumažėja. Tad statyti vieną 30 butų daugiabutį tiesiog neapsimoka, nes reikia suburti komandą, ją paskirstyti, pristatyti medžiagas į visai kitą kraštą, kai dažniausiai vystytojai savo veiklas yra sukoncentravę didmiesčiuose. Tad visa tai – nemaži kaštai.
O statyti didesnį projektą, kelių šimtų butų, nėra kur. Nėra daug regionų, kur būtų toks poreikis, nebent Panevėžyje, Utenoje ar Alytuje. Bet regionuose NT sunkiau realizuoti, nes čia gyventojų atlyginimai mažesni, tad parduoti būstus sunkiau.
Kai didmiesčiuose ir regionuose sąlygos pasikeis ir grąža verslams bus tokia pati, tada būsto poreikiai bus atliepti“, – portalui lrytas.lt komentavo M.Statulevičius.
Kaip jis aiškino, Vilniuje vidutinė naujo būsto kaina jau perkopė 3 tūkst. eurų už kv. metrą, tuo metu regionuose mažesnius atlyginimus gaunantiems asmenims jau 2 tūkst. eurų už kv. metrą gali būti per brangu. Taigi skaičiuojant galimą pelną vystytojų regionai nevilioja.
„Tai nėra socialinis verslas, vystytojai negali statyti vien tam, kad patenkintų būstų poreikį. Nebent jiems būtų suteikta kokia nors valstybės paskata tai daryti“, – kalbėjo LNTPA prezidentas.
Į regionus sugrįžta kadaise ten gyvenę
Nemažai kalbėta, kad pandemija paskatino gyventojus didmiesčius iškeisti į arčiau gamtos esančius kampelius. Galbūt populiarėjant nuotoliniam darbui daugiau žmonių išsikels gyventi į regionus ir taip išaugs naujų daugiabučių poreikis?
M.Statulevičius taip nemano. Daugelis išsikeldami į regionus labiau nori turėti savą namą ar kotedžą su sklypeliu žalumos.
„Todėl keltis į daugiabučius noras vis tiek išliktų mažesnis“, – teigė jis.
Šilutėje būstus įrengianti V.Savickaitė-Vindžigelskė taip pat pabrėžė, kad daugiau gyvenimą regione pasirenka tie, kurie tuose kraštuose kadaise augo.
„Iš pradžių, kai kūrėme strategiją ir svarstėme, kas yra mūsų tikslinis klientas, galvojome, kad tai bus jauna vilniečių šeima su augintiniais, kurie įsigys Šilutėje butą gyvenimui ar net kaip atostogų būstą. Bet neturime nė vieno tokio kliento, visi yra vienaip ar kitaip susiję su Šilute, grįžę iš užsienio ir vėl norintys gyventi ten, kur užaugo“, – pasakojo ji.
Situaciją galėtų pakeisti stiprūs darbdaviai
M.Statulevičiaus teigimu, potencialo turėtų tie miestai, kuriuose įsikurtų stiprūs darbdaviai, mokantys aukštus atlyginimus, didesnius nei įprastai tuose regionuose. Tų vietovių tada NT vystytojai nesibaidytų, nes žinotų, kad galės būstus parduoti už norimą kainą.
„Kai kuriems darbdaviams svarbu turėti darbuotojus netoli darbo vietos, nori, kad jie įmonėse dirbtų ilgai, todėl siekia jiems sukurti komfortą. Kartais net pačios įmonės imasi investuoti į daugiabučių statybas.
Pavyzdžiui, Vakarų medienos grupė (VMG) investuoja 170 mln. eurų Naujojoje Akmenėje į statybinių konstrukcijų gamyklą, o kartu šalia stato ir daugiabučius, kuriuos pirmiausia nuomos savo darbuotojams. Jeigu liks laisvų butų, jie bus paleisti į rinką“, – pasakojo NT ekspertas.
V.Savickaitė-Vindžigelskė taip pat pabrėžė, kad, jos manymu, atsirastų nemažai žmonių, norinčių grįžti į gimtuosius kraštus ar norinčių tiesiog gyventi toliau nuo didmiesčio, bet dėl gerai apmokamų darbų trūkumo to padaryti nesiryžta.
„Reikėtų pritraukti užsienio investicijų, galėtų atsirasti kokie nors inkubatoriai, žmonės galėtų dirbti tarptautinėse kompanijose, gauti gerą atlyginimą ir kartu mėgautis provincijos gyvenimu. Čia, Šilutėje, ir gyvenimo kokybė geresnė nei didmiestyje, nėra tiek triukšmo, aplinka švaresnė, sutaupoma laiko nestovint automobilių spūstyse, o ir oro uostas už valandos, galima bet kur nuskristi. Tačiau čia trūksta investicijų, gerai apmokamų darbo vietų, galbūt todėl ir nesikrausto“, – kalbėjo ji.
Visgi ne visus ir tai vilioja. M.Statulevičius paminėjo Molėtuose atverto „Teltonikos“ technologijų centro atvejį, kada sukurta apie 500 darbo vietų, bet pačiame krašte naujos statybos būstų nėra, o jų ne taip stipriai ir reikia.
„Taip, darbdavys mokus, bet daugelis dirbančiųjų Molėtuose tiesiog važiuoja iš Vilniaus. Ne vien tik būsto prieinamumas svarbu. Jaunas šeimas pritraukti į regionus nelengva, nes jos nori to, ką turi didmiesčiai: gero gyvenamojo būsto, želdynų, pramogų, kino teatrų, užimtumo vaikams, tai mokyklų, būrelių, baseinų, krepšinio salių ir viso kito. Regionuose dažniausiai viso to nėra. Todėl netoli Vilniaus dirbantys dažniausiai pasirenka gyventi sostinėje ir sugaišti valandą ryte ir valandą vakare važiuojant į ar iš darbo“, – kalbėjo M.Statulevičius.
Nors Molėtų rajono savivaldybės meras Saulius Jauneika portalui lrytas.lt teigė priešingai. Anot jo, žmonės kaip tik ėmė vertinti laiką, nenori stovėti spūstyse, o nuo kultūros taip pat nėra atskiri, nes iki Vilniaus nuvažiuoti ne tiek ir ilgai trunka. Tad norinčių gyventi Molėtuose yra, bet nėra kur.
„Kai aš pamatau kokio nors buto skelbimą, jis prieš valandą jau būna nupirktas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė jis.
S.Jauneika paminėjo, kad ir pati savivaldybė dairosi NT, norėtų nupirkti ir įrengti socialinių būstų, tačiau tai nėra taip lengva.
„Poreikis yra, kiekvieną mėnesį skelbiame, kad pirktume būstą, bet pernai nenupirkome nė vieno, nes tiesiog nebuvo ką pirkti, nėra būstų“, – paaiškino meras, paminėdamas, kad pasiūlos greitu metu turėtų atsirasti, mat jau yra suprojektuoti keturi daugiabučiai, o vienas turėtų iškilti dar šiemet.
M.Statulevičius mano, kad vystytojus paskatinti atsigręžti į regionus galėtų ir savivaldybės: „Jei jos pasakytų, pastatykite mums butų, mes juos nupirksime už rinkos kainą, tada tikrai visi statytų. Bet savivaldybės neturi tokių galimybių, jos tai daro viešųjų pirkimų būdu ir jei perka būstą, tai mažiausia kaina, dažniausiai tai būna ne pačios aukščiausios kokybės būstai, o tik tokie, kuriuos gali įpirkti.“
