Jau dešimtmetį Lietuvoje veikia jo įkurta konsultacinė įmonė „Medicinos verslo akademija“, padedanti medicinos įstaigoms vykdyti personalo paiešką, atranką, nuomą ir mokymus. Be to, drauge su broliu J. Belte įsteigė analogiškas dukterines įmones Latvijoje ir Estijoje.
Visiškai nemokėjo kalbos
J. Belte Lietuvoje gyvena jau daugiau kaip du dešimtmečius, tad lietuviškai kalba sklandžiai. Tačiau tik atvykęs čia studijuoti sako lietuviškai nemokėjęs nė žodžio.
„Į Lietuvą atvažiavau Vilniaus universitete studijuoti geologijos. Pradėjau mokytis dar tais laikais, kai buvo kita santvarka. Tuo metu tokios specialybės Latvijoje tiesiog nebuvo, todėl pagal tuo metu veikusio Melioracijos instituto siuntimą atvykau mokytis į Lietuvą“, - kalbėjo pašnekovas.
Tiesa, praktikuojančiu geologu J. Belte taip ir netapo, nes pradėjus studijuoti pasikeitė santvarka. Tuo metu visur, taip pat ir darbo rinkoje, prasidėjo sumaištis. Taigi, teko persiorientuoti. Taip jis pradėjo dirbti su pardavimais.
Pašnekovas prisiminė, kad pritapti kitoje šalyje nebuvo lengva.
„Tuomet man buvo 18 metų, buvau jaunas, dar nesulaukęs socialinės brandos ir, pabėgęs iš mamos glėbio, patekau į visiškai nepažįstamą aplinką“, - pasakojo dabar šaknis Lietuvoje įleidęs išeivis iš Jūrmalos.
Nerimas dėl ateities
Prieš daugiau kaip penkiolika metų J. Belte pradėjo dirbti konsultantu įmonėje „Lokada“. Vėliau vienas klientas suviliojo grįžti į gimtąją Latviją, Rygą, ir padėti ten įsteigti įmonę, kuriai J. Belte buvo paskirtas ir vadovauti.
Maždaug prie dešimtmetį pašnekovas nusprendė imtis savo verslo. Pradžia nebuvo lengva.
Pradėjęs verslą pašnekovas buvo jau 33 metų – pakankamai subrendęs, kad į riziką žiūrėtų atsargiau, nebe taip drąsiai. Baimę rizikuoti kėlė ir tai, kad tuo metu J. Belte jau buvo sukūręs šeimą, turėjo vaikų, kuriuos reikėjo išlaikyti.
Nepaisant to, J. Belte pasiryžo kuri savo verslą.
Į verslą be pinigų
„Verslą pradėjau visiškai neturėdamas pinigų. Kadangi tuo metu norint įsteigti uždarąją akcinę bendrovę įstatyminiam kapitalui reikėjo 10 tūkst. litų, tuos pinigus pasiskolinau, o vėliau atidaviau“, - sakė pašnekovas.
Psichologas teigė įrodęs, kad verslą įmanoma sukurti ir be pinigų. Svarbiausia turėti ryžto, stiprų atsakomybės jausmą ir tinkamą psichologinį nusiteikimą, nes verslo pradžia retai būna lengva ir pinigai iškart neuždirbami.
„Tik po pusės metų mano verslas įsivažiavo. Pirmus tris mėnesius iš viso buvo sunku – kažką bandai daryti, o pinigų nėra. Todėl psichologiškai sunku išgyventi tą periodą, kai dirbi ir negauni jokio atlyginimo. Nelengva būna ir vėliau, kai pradedi samdyti kitus žmones, nes uždirbtus pinigus tenka atiduoti jiems, o pačiam nelieka“, - nelengvą verslo pradžią prisiminė J. Belte.
Pašnekovas neslėpė, kad tada, kai tris pirmuosius mėnesius nieko nepavyko užsidirbti, jam kilo noras viską mesti, nuolat apimdavo abejonės, ar tikrai verta bandyti kurti savo verslą, norėjo grįžti į samdomą darbą. Tačiau sunkiomis akimirkomis stiprybės teikė antrosios pusės palaikymas.
Klientai žiūrėjo nerimtai
J. Beltei nebuvo lengva ir dėl to, kad jo verslas buvo gana specifinis. Paslaugos buvo orientuotos į farmacijos verslą. Bandyti dirbti su gana specifine rinka, labiau orientuotis į medikus psichologą pastūmėjo brolis – gydytojas psichoterapeutas.
Be to, pašnekovas nusprendė, kad konkurencinį pranašumą rinkoje lengviau sukurti save pristatant kaip specializuotų paslaugų tiekėją specifiniam rinkos segmentui.
„Tuo metu toje srityje beveik nepažinojau nė vieno žmogaus. Todėl iš pradžių į mane žiūrėjo labai kreivai. Man buvo sunku susitarti dėl vizitų, kuriuose galėčiau pristatyti savo paslaugas. Niekas net nenorėjo kalbėtis, nes daug kas nelabai tikėjo, kad esu rimtas rinkos žaidėjas, galvojo, kad esu įsikūręs mažą eilinę firmelę ir nieko rimto, turinčio pridėtinę vertę, nesiūlau. Bet atkaklumu ir darbais įrodžiau, kad su manimi kalbėtis verta. Todėl dabar šiame specifiniame segmente mane visi pažįsta“, - pasakojo J. Belte, pridūręs, kad pažinčių mezgimas, ryšių kūrimas taip pat yra darbo dalis.
Namuose dirbti nelengva
Psichologas pasakojo iš pradžių neturėjęs biuro, tad dirbdavo namuose. Pradėjęs dirbti sau jis buvo priverstas išsiugdyti discipliną, išmokti dirbti nieko neskatinamas.
Be to, reikėjo įprasti, kad namai tapo ne tik laisvalaikio, bet ir darbo vieta.
„Šeimos nariai paprastai irgi labai sudėtingai priima tai, kad dirbi namuose, nori tave užkalbinti. Tai, ko gero, dirbant namuose buvo sunkiausia. Šeima anksčiau buvo įpratusi prie to, kad išvažiuoju į darbą, grįžtu, kad yra kažkoks ritmas. O kai būni namuose, tai ir namiškiams atrodo, kad nedirbi. Dabar jau kitaip, nes turiu kontorą“, - kalbėjo J. Belte, kurio įmonėje šiuo metu dirba dešimt darbuotojų.
Psichologiją atrado per verslą
Pasirinkti psichologo specialybę J. Beltę iš dalies paskatino jo konsultacinis verslas.
Pradėjęs konsultuoti klientus, mokyti personalą jis pastebėjo, kad psichologija, o ne vadyba, yra viso to pagrindas. Todėl pradėjo gilintis į šią sritį, skaityti psichologinę literatūrą, o galų gale ryžosi akademinėmis studijomis universitete.
Pašnekovas teigė, kad psichologija jį visada domino.
„Man tiesiog yra labai įdomu pažinti žmones. Aš gilinuosi į psichologiją ne vien dėl to, kad man to reikia darbui, bet ir dėl to, kad man tai tikrai patinka. Labai svarbu verslą kurti remiantis būtent tuo, kas yra įdomu. Aš, dirbdamas savo darbą, jaučiu malonumą“, - džiaugėsi psichologas, pridūręs, kad ir dabar daug dėmesio skiria savęs tobulinimui: skaito profesinę literatūrą, lanko seminarus.
Latvija atsigauna sparčiau
Paklaustas, kur lengviau vystyti tokį verslą – Lietuvoje, ar Latvijoje, J. Belte sakė, kad didelio skirtumo nėra. Yra tik niuansai. „Rygoje yra didesnė rinka. Konsultuojamąja veikla geriau užsiimti Rygoje, nes Vilnius – mažesnis. Lietuvoje yra kitokia specifika. Čia reikia dirbti su keliais didžiausiais miestais. Šiuo metu jaučiasi, kad Latvija lengviau išbrenda iš krizės. Apie tai rašomi straipsniai. Tai matyti ir lyginant mūsų bei dukterinės įmonės Latvijoje užsakymų kiekį“, - palygino verslininkas.
O kaip santykiai su lietuviais? Ar latviui su jais sunku sutarti?
„Aš jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Lietuvoje ir čia jaučiuosi savas, esu perėmęs ir dalį lietuviško mentaliteto. Žmones šiek tiek intriguoja tai, kad esu latvis. Kartais sąmoningai tą intrigą pakurstau, nes taip geriau mane prisimena ir atpažįsta“, - neslėpė pašnekovas.
J. Beltes nuomone, didelio skirtumo tarp latvių ir lietuvių nėra. Lietuviai jam atrodo šiek tiek energingesni, aktyvesni ir galbūt truputį konservatyvesni nei latviai.
Kartais J. Belte pasigenda lietuvių tolerancijos kitokiems nei jie. Tolerancijos trūkumas ypač pasimato komentaruose internete. Tačiau pats, kaip latvis, teigė niekada nejutęs diskriminacijos.
Kartais J. Belte Lietuvoje susitinka ir su tautiečiais latviais, bet aktyviai su jais nebendrauja. Nebent pakviestas apsilanko Latvijos ambasados organizuojamuose renginiuose.
Su kai kuriais tautiečiais Lietuvoje jis bendrauja dar nuo studijų laikų, tačiau neslepia – dauguma jo bičiulių yra lietuviai.
Vilniuje – ne svetimas
Paklaustas, ar yra patenkintas gyvenimu Lietuvoje, J. Belte nedvejodamas atsakė teigiamai.
„Man Vilnius labai patinka, nes yra žalias ir gamta kone lipa per langą. Kai buvau grįžęs į Latviją ir gyvenau Rygoje, man trūkdavo galimybės nueiti į parką, prie upės, kur čiulba paukščiai, ramiai pasivaikščioti. Ryga irgi yra graži, bet ji yra miestas, o Vilnius gražiai dera su gamta. Jis yra kompaktiškas, gana patogus. Vilniuje aš jaučiuosi gerai. Čia nesijaučiu svetimas. Čia patogu ir malonu gyventi“, - įsitikinęs J. Belte.
