1939 metų ruduo. Varšuva. Naktis. Gatvėse siautė ne tik šlapias vėjas, bet ir nužmogėję žydų medžiotojai. Iš mėsos parduotuvės rūsio išlindo sulysusi žmogysta, ilgais garbanotais plaukais ir kreida išteptais rūbais. Išlindo ir nervingai nuskubėjo grindiniu. Staiga iš už kampo išdygo vokiečių patrulis. „Sveikas, žydų burtininke“, – pasakė ir smogė šautuvo buože į dantis.
Tą naktį į Vermachto rankas pakliuvo asmeninis Adolfo Hitlerio priešas. Hipnotizuotojas ir iliuzionistas Wolfas Messingas. Visame pasaulyje jis buvo žinomas ne tik kaip žmogus, kuris galėjo skaityti mintis. Jis išpranašavo, kad vokiečių kariuomenė nusisuks sprandą Rytuose. Todėl už jo galvą buvo siūloma 250 tūkst. reichsmarkių premija.
* * *
Juozas Tamašauskas yra vienišius. Jis gyvena Šakių rajone, vienkiemyje tarp Slavikų kaimo ir Sudargo miestelio. Be vietos gyventojų pagalbos vargu ar būtume radę pamiškėje pūpsančią nedidelę sodybą.
Šeimininkas mus pasitiko atsirėmęs į medinius vartelius ir plačiai šypsodamasis. Kaubojiški rūbai, skrybėlė, savimi pasitikinčio vyro išvaizda nesiderino prie lietuviškos žalumos ir čirškiančių žiogų.
„Tai radote mane“, – nusijuokė ponas Juozas, kai išlipau iš automobilio. Šito žmogaus ieškojau kelerius metus.
Kas yra ponas Juozas? Pats jis save vadina fotografu. Arba skrybėlių meistru. Vietos gyventojai pašnibždėjo, kad Juozas domisi antgamtinėmis galiomis, magija ir dar velnias žino kokiais nežemiškais dalykais. Bet mane domino ne tai.
Aprodęs valdas, šeimininkas pasodino mus savo sode, prie medinio apskrito stalo. Čia jau garavo arbatinukas su kava, vėjas plaikstė į krūvą sukrautus popierius ir nuotraukas. Juozas sriūbtelėjo kavos ir kilstelėjo juodą skrybėlę: „Neužpykite, kad prie stalo aš sėdžiu su skrybėle. Visada ją užsidedu, kai kalbu apie Wolfą Messingą.“ Išgirdęs tą vardą ir pavardę įtempiau ausis. Būtent dėl to atvažiavau į Šakių rajoną.
* * *
1915 metai. Viena. Sigismundo Freudo butas, paverstas šiurpia psichoanalizės laboratorija. Prietemoje sėdi trys vyrai: buto šeimininkas, genialus fizikas Albertas Einsteinas ir liesas šešiolikmetis iš Lenkijos.
Freudas sėdi susikaupęs, įsmeigęs rūstų žvilgsnį į paauglį. Vaikinas ramiai atsistoja, nueina į vonios kambarį, paima žirklutes, ryžtingai prisiartina prie Einsteino ir išrauna iš mokslininko ūsų tris plaukus. Tokį įsakymą jaunajam Messingui davė Freudas. Ne žodžiais, o mintimis.
Tuo metu Messingas dar nebuvo garsus aiškiaregys, tačiau apie jo talentą jau žinojo Vienos keistuoliai.
Jis gimė 1899 metais didelėje ir skurdžioje Lenkijos žydų šeimoje. Berniukas sirgo lunatizmu. Būdamas šešerių metų jau skaitė Torą ir įsimindavo po kelis puslapius. Neeiliniai jo sugebėjimai žavėjo rabinus, todėl vaikas buvo atiduotas į žydų dvasininkų mokyklą. Berniukas iš jos pabėgo.
Pavogęs 9 kapeikas iš sinagogos aukų dėžutės jis sėdo į pirmą pasitaikiusį traukinį. Be bilieto. Šmurkštelėjo po suolu ir tikėjosi, kad niekas jo nepamatys. Tačiau pamatė į traukinį įlipęs konduktorius. Piktai pareikalavo bilieto. Išsigandęs berniukas kyštelėjo laikraščio skiautę, kuri gulėjo ant purvinų vagono grindų. Vėliau Messingas pasakojo, kad tada visa savo esybe troško, jog konduktorius jo nemuštų. Vyras paėmė purviną popiergalį, pažiūrėjo ir jau draugiškai tarė: „Tai ko guli po suolu, jei turi bilietą? Sėskis.“
* * *
Traukinys sustojo kaizerio Berlyne. Viename svarbiausių Europos miestų. Čia jaunojo Messingo niekas nelaukė. Jis kentė badą ir skurdą. Už trupinius nešiojo krovinius, plovė indus, gatvėse valė batus. Galiausiai berniuką ištiko bado katatonija.
Sustingusį kūną nuvežė į lavoninę, kur jį turėjo išskrosti medicinos studentai. Tačiau netikėtai vienas studentas išgirdo silpnus širdies dūžius.
Į pagalbą medikai pasikvietė žinomą Berlyno neoropatologą ir psichiatrą Abelį. Kai mokslininkas priėjo prie sustingusio berniuko kūno, šis staiga pakilo ir maldaujančiu balsu ištarė: „Nereikia manęs vežti į prieglaudą!“ Messingas savo prisiminimuose rašė, kad būtent tokias Abelio mintis jis tada išgirdo.
Mokslininkas priglaudė žydų berniuką ir ėmėsi tobulinti jo talentą – gebėjimą visiškai kontroliuoti savo organizmą ir skaityti svetimas mintis. Abelis pasakojo, kad Messingas nugrimzdo į katatoniją, nes jo organizmas taip saugojo likusias jėgas.
Dvylikametis aiškiaregys turėdavo skaityti mintimis duodamus Abelio įsakymus, klaidžioti po Berlyno turgų ir klausytis svetimų minčių. Messingas rašė, kad priėjęs prie turgaus prekeivės tarė: „Nesijaudinkite, dukra neužmirš pamelžti ožkos.“ Moters nuostaba išdavė, kad berniukas teisingai suprato jos mintis.
Po sunkių ir varginančių treniruočių Messingas tapo profesionalu – pradėjo dirbti Berlyno panoptikume. Stikliniame karste jis vaidindavo negyvą, o vėliau prisikeldavo. Taip pat badydavo savo kūną adatomis. Tačiau pasirodymo kulminacija buvo numeris, per kurį Messingas surasdavo publikos paslėptus daiktus.
1917 metais Messingas išsirengė į pasaulines gastroles. Aplankė svarbiausias Europos sostines, Japoniją, Ameriką, Australiją, Braziliją, Indiją, Argentiną. Svarbiausiu jo pasirodymo numeriu tapo žiūrovų minčių skaitymas. „Svetimą norą aš pajaučiu lyg savą. Jei mano induktorius nori gerti, tai troškulį pajaučiu ir aš“, – savo atsiminimuose aiškino Messingas.
Jaunojo aiškiaregio talentu naudojosi ir įtakingi vyrai. Teigiama, kad Lenkijos maršalas Josifas Pilsudskis buvo pavedęs sekti savo meilužę. Grafas Čartorijskis paprašė Messingo rasti pradingusią briliantinę segę. Pasakojama, kad aiškiaregys pavogtą daiktą rado, tačiau piniginio atlygio nepaėmė – paprašė, kad būtų atšaukti Lenkijos žydus diskriminuojantys įstatymai.
1937 metais Messingas jau buvo pasaulinio lygio žvaigždė. Jo draugais buvo Einsteinas, Freudas, Mahatma Gandhi. Tačiau talentingajam aiškiaregiui likimas iškrėtė dar vieną pokštą. Per pasirodymą Varšuvos teatre žiūrovas jo paklausė apie Hitlerio užsienio politiką. Messingas atsakė, kad jei vokiečių kariuomenė pasuks į Rytus, tai nusisuks sprandą. Po tų žodžių jis tapo asmeniniu Hitlerio priešu.
* * *
Kai 1939 metais Messingą sučiupo vokiečių kareiviai, aiškiaregio šeima jau buvo išžudyta. Jį patį uždarė į kamerą Varšuvos kalėjime. Buvo rengiamasi išvežti į nacių valdomą Berlyną. Aiškiaregys suprato, kad ten jo laukia mirtis arba alinantis darbas tamsos imperijoje - Hitlerio dvare. Bet situacija susiklostė kitaip.
Prisiminimuose Messingas teigė, kad sukaupęs visas jėgas sugebėjo užhipnotizuoti kalėjimo prižiūrėtojus, suvarė juos visus į savo kamerą, užrakino ir pabėgo iš kalėjimo. Šokdamas per dviejų metrų aukščio tvorą susilaužė koją, todėl visą likusį gyvenimą šlubavo.
Dar tą pačią naktį jis kirto Sovietų Sąjungos sieną. Žydų burtininkas pateko į raudonosios tamsos šalį, kurioje svetimšaliai buvo vaišinami švinu į kaktą.
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kodėl komunistai pasigailėjo Messingo. Vos peržengęs Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną jis pateko į pasieniečių rankas. Tačiau jam nereikėjo iškęsti kruvinų tardymų. Priešingai – aiškiaregys gavo leidimą rengti pasirodymus Sovietų Sąjungoje. Jis važinėjo po atokius kaimus ir ieškojo paslėptų daiktų.
Per vieną tokį seansą nuo scenos Messingą nuvilko sovietiniai saugumiečiai. Jis buvo nuvežtas į Maskvą. Į Kremlių.
* * *
Hipnotizuotojo ir aiškiaregio biografiją nagrinėję istorikai spėjo, kad Messingo karjerą atidžiai sekė raudonasis sovietų caras Josifas Stalinas. Fanatišką materializmo garbintoją žavėjo neeiliniai to žmogaus sugebėjimai.
Istorikas Rojus Medvedevas rašė, kad Sovietų Sąjungos diktatorius duodavo Messingui sudėtingas užduotis. Pavyzdžiui, liepė išeiti iš Kremliaus be pažymėjimo. Arba parnešti iš Maskvos banko 100 tūkst. rublių. Pasitelkęs gebėjimą hipnotizuoti, Messingas visas tas užduotis įvykdė.
Teigiama, kad Stalinas taip pasitikėjo aiškiaregiu, jog ne kartą paklausė jo patarimų. Pavyzdžiui, rusų scenaristas E. Volodarskis rašė, kad sovietų diktatorius liepė išlaipinti sūnų Vasilijų iš lėktuvo, nes Messingas perspėjo, kad šis nukris.
Egzistuoja daug versijų, kodėl paranojine šizofrenija sirgęs Stalinas tiek dėmesio skyrė Lenkijos žydui. Turbūt įtikinamiausia – Messingas ruošė sovietinius žvalgus, mokė juos sąmonės ir organizmo valdymo technikos.
Kremliuje aiškiaregys turėjo daug priešų. Nuolatinės įtampos ir paranojos kamuojami raudonieji dvariškiai bijojo paslaptingojo žydo. Jo nekentė NKVD budelis Lavrentijus Berija. Todėl po Stalino mirties Messingas buvo nustumtas į paraštes ir net ištremtas į Sibirą.
Nuo 1960 metų jis tapo artistu, kuris keliavo po Sovietų Sąjungą ir linksmino darbo liaudį. Nuo Karpatų iki Uzbekijos kišlakų jis rodė tuos pačius numerius: skaitė žiūrovų mintis, ieškojo paslėptų daiktų, demonstruodavo gebėjimą žaibiškai skaičiuoti. Taip savo talentą jis švaistė dešimtmečius. Šiuo gyvenimo etapu jis ir susitiko su ponu Juozu iš Šakių rajono.
* * *
Ponas Juozas pasakojo, kad tai nutiko maždaug 1970 metai. Tikslios datos jis nebeprisiminė. Tuo metu vyras dirbo fotografu Šilutės rajono laikraštyje „Komunistinis darbas“, kuris dabar vadinasi „Pamarys“. Būtent iš Šilutės žurnalistų prieš kelerius metus išgirdau apie pono Juozo ir Messingo susitikimą.
Tais laikais Vakarų Lietuvos laikraščiai buvo spausdinami Sovetsko spaustuvėje. Redakcijų atstovai ten veždavo leidinio klišes. Laukdamas, kol laikraštis bus išspausdintas, ponas Juozas sužinojo, kad į Sovetską atvyksta Messingas.
„Aš žinojau apie jį. Žurnale „Švyturys“ buvo publikuotas straipsnių ciklas apie jo biografiją. Labai norėjau susitikti“, – pasakojo ponas Juozas.
Hipnotizuotojo pasirodymas turėjo įvykti miesto centre, Karininkų namuose. Tai buvo vieta, kurioje rinkdavosi sovietinės kariuomenės elitas.
Nors pasirodymas nebuvo viešas, skirtas tik išskirtinėms asmenybėms, tačiau apie tai kalbėjo visas miestas. Į salę galėjo patekti tik tie, kas turėjo asmeninį kvietimą, o pastatą sergėjo budrūs sargybiniai. „Neturėjau jokių galimybių“, – šypsodamasis prisiminė vyras. Tačiau vis tiek nusprendė pabandyti ir tądien nuvyko į Sovetską.
Prie durų poną Juozą sustabdė du karininkai. Fotografas jiems paaiškino, kad nori susitikti su Messingu. Tai sukėlė juoką.
„Kvietimo aš neturėjau. Bet pasakiau, kad dirbu redakcijoje ir noriu parengti reportažą. Jie paprašė korespondento pažymėjimo. Kaip tyčia aš jo neturėjau. Tada paprašė asmens dokumentų. Neturėjau ir jų“, – kalbėjo fotografas.
Tada kareiviai jau piktai nuvarė prašalaitį nuo durų. Jiems net kilo įtarimų – juk į pastatą, kuriame buvo Messingas, veržėsi žmogus, kuris neturėjo jokių dokumentų. Sovietmečiu, kai gatves kaustė raudonoji paranoja, toks incidentas galėjo baigtis liūdnai.
„Buvau kuklus, todėl greitai pasišalinau. O jiems tas nepatiko“, – prisiminė Juozas. Tačiau istorija pakrypo netikėta linkme.
Po kelių dešimčių minučių tie patys karininkai sulaikė fotografą, vaikštantį Sovetsko gatvėmis. „Tu norėjai pamatyti Messingą? Einam, pamatysi“, – karininkus pacitavo ponas Juozas. Tokią užduotį jiems davė pats Messingas.
* * *
Poną Juozą karininkai nuvedė ne į areštinę, kaip jis tikėjosi, bet į sausakimšą salę, kurioje turėjo įvykti aiškiaregio pasirodymas. Susirinko apie 500 žmonių.
„Jie man pasakė sėdėti toje vietoje ir laukti, kol jie pasakys, kur įvyks susitikimas“, – sakė ponas Juozas.
Kai garsusis aiškiaregys išėjo į sceną, salėje buvo galima pajausti susijaudinimą. Tai buvo vidutinio ūgio, garbanotas, pavargęs žmogus. Tačiau protas ir talentas publikos akyse jį pavertė galiūnu.
Tuo metu Messingą visur lydėjo sovietiniai saugumiečiai. Jie kruopščiai tikrindavo ne tik visus svečius, bet ir kontroliuodavo patį hipnotizuotoją. Pavyzdžiui, per tą pasirodymą Messingas kažką burbėjo nesuprantama kalba, o neprisistačiusi moteris viską vertė į rusų kalbą. „Turiu įtarimą, kad ji buvo saugumietė. Matyt, taip buvo saugomasi, kad jis nepasakytų ko nors nenaudingo valdžiai. Juk jis pats puikiai kalbėjo rusiškai“, – spėjo fotografas.
Publika buvo įmagnetinta. Žiūrovus žavėjo ne tik Messingo stebuklai, bet ir tai, kaip jis atliko eksperimentus. Norėdamas nusakyti, koks aiškiaregys buvo įsijautęs, ponas Juozas pakeitė išvaizdą ir suriaumojo: „Atrodė šiurpiai.“
Per pasirodymą hipnotizuotoją publika pabandė apgauti. Salėje sėdėjo kariuomenės medikas. Jam Messingas davė šukas ir liepė paslėpti kur nors salėje, o pats nuėjo į užkulisius. Gudruolis medikas iš karto išsitraukė kitas šukas ir pasiuntė per salę, o tikrąsias paslėpė savo kišenėje.
Kai į salę įėjo Messingas, jis iš karto parodė, kad šukas turi tas medikas. Kilo sąmyšis – juk žiūrovai matė, kad šukos keliavo iš rankų į rankas, todėl žmonės pagalvojo, kad hipnotizuotojas suklydo. Bet paskui paaiškėjo visa tiesa, ir salėje vėl suvilnijo susižavėjimas.
Per pertrauką prie pono Juozo priėjo tie patys kareiviai. Jie nuvedė vyrą į nedidelį kambariuką su langu. Po kelių minučių ten įžengė pats Messingas.
* * *
Dabar, sėdėdamas savo sodyboje Šakių rajone, ponas Juozas spėjo, kad netikėtą susitikimą suorganizavo saugumiečiai. Matyt, jie paprašė, kad Messingas sužinotų, kas toks yra tas ponas Juozas.
„Jis manęs paklausė, ar tikrai dirbu redakcijoje. Galėjau pameluoti, bet per mane perbėgo lyg elektra, labai jaudinausi. Jaučiausi kaip nuogas. Jo žvilgsnis buvo labai skvarbus. Atrodė, kad jo akys sako: tik nebandyk man meluoti. Aišku, gal tai buvo ne jo galia, o mano vidinis įsitikinimas. Juk jis buvo didelė žvaigždė Sovietų Sąjungoje“, – prisiminė Juozas.
Pokalbis truko maždaug dešimt minučių. Varvant laikui, tirpo ir fotografo įtampa.
„Messingas kalbėjo apie Lietuvą. Nepamenu, ką tiksliai sakė, bet pasakojo, kad žino mūsų šalį. Lyg sakė, kad yra buvęs Lietuvoje. Vis dėlto, praėjo 40 metų, nebeprisimenu detalių“, – sakė ponas Juozas.
Pokalbio pabaigoje jis paprašė leidimo nufotografuoti Messingą. Aiškiaregys nustebo, bet sutiko.
„Jis sėdėjo tiesiai po langeliu, per kurį krito šviesa. Reikėjo labai tiksliai sureguliuoti diafragmą ir kitus fotoaparato nustatymus, kad nuotrauka pavyktų. Tuo metu technika būdavo tokia, kad iš karto nežinojai, ar kadras pavyks. Korespondentams dažnai nuotraukos neišeidavo“, – apie susitikimą kalbėjo Juozas.
Lyg išgirdęs fotografo mintis Messingas pareiškė, kad nuotrauka pavyks.
Ir pavyko.
* * *
Tai buvo pono Juozo sėkmės istorija. Sėkmės, kuri truko vos dešimt minučių, tačiau pakeitė vyro gyvenimą.
Po šito susitikimo fotografas pradėjo domėtis antgamtinėmis galiomis. Jis susitiko su visais mediumais, aiškiaregiais ir burtininkais, kurie lankydavosi Lietuvoje. Visi jam mielai atverdavo duris, kai šis parodydavo savo paties darytą Messingo nuotrauką. „Tarp tų žmonių jis buvo labai gerbiamas“, – paaiškino Juozas.
* * *
Lietuviui labai pasisekė - su garsiuoju hipnozės meistru jis susitiko paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Tada Messingas jau sunkiai sirgo, gyveno vienatvėje ir nuolatinėje kančioje. Jis vengdavo išeiti į sceną, nes bijojo, kad svetimų minčių srautas suardys jo smegenis.
1974 metų rudenį Messingo sveikata labai pablogėjo. Pasakojama, kad vežamas į ligoninę jis ištarė: „Viskas Wolfai, iš ten tu nebegrįši.“ Taip ir nutiko.
Žydų burtininkas mirė savo talento nepanaudojęs blogiui. Tačiau jis nesukūrė ir gėrio.
Messingo byla iki šiol yra saugoma Rusijos archyvuose. Ji yra valstybės paslaptis.
* * *
Kai baigėme pokalbį, sodybos šeimininkas sriūbtelėjo atvėsusios kavos ir nusiėmė skrybėlę. Dabar Messingo galios pono Juozo nebelies.
