„Atsikrausčiau čia tik pavasarį, bet jau beveik viskas yra sutvarkyta“, - rodydamas erdvų butą Šeškinės mikrorajone Vilniuje pasakojo J.Kinderis.
Kampe guli tinklinio kamuolys. Jį penkiakovininkas pasibaigus sezonui dažnai paimdavo į rankas. Tinklinio gudrybių jį mokė Europos jaunimo paplūdimio tinklinio čempionė Monika Povilaitytė.
„Ji buvo nustebusi, kad penkiakovininkas kažkiek ir tinklinyje orientuojasi“, - nusijuokė J.Kinderis.
Po įtempto sezono jis tinginiavo tik savaitę, kai ilsėjosi Palangoje. Mėnesį trukusias atostogas sportininkas leido aktyviai: žaidė tinklinį, važinėjo dviračiu.
„Daugiau nei mėnesį buvau atitrūkęs nuo penkiakovės ir jau savaitę bandau įsivažiuoti. Ruošiuosi fiziškai, bėgioju, plaukioju“, - aiškino J.Kinderis.
Prasidėjus sezonui J.Kinderio dienotvarkė - įtempta. Kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį šiek tiek po aštuntos valandos jis fechtuojasi manieže. Po akademinę valandą trunkančios treniruotės vyksta šaudymo pratybos. Vėliau sportininkas bėga į Vingio parką arba važiuoja į Vilniaus Lazdynų baseiną. Vakare – fechtavimosi kovos.
Antradienį ir ketvirtadienį fechtavimo kovas pakeičia jojimas. Šeštadienio pusdienį sportininkas praleidžia jojimo ir plaukimo treniruotėse.
„Sekmadienis būna laisvas, dažnai galvoju, kad miegosiu iki vidurdienio, bet režimas toks, kad prabundu septintą ar aštuntą valandą ir viskas“, - pasakojo J.Kinderis.
Tokiu ritmu jis gyvena jau dešimtmetį.
J.Kinderio kelias sporte prasidėjo nuo plaukimo. Nepaisant įdėtų pastangų vaikinui plaukti sekėsi ne taip, kaip jis norėjo. Visai kitaip buvo bėgimo takelyje.
„Baseine įdėdavau daug darbo, bet būdavau vidutiniokas arba šiek tiek geresnis už vidutiniokus. Nors atiduodavau visas jėgas ir laiką.
O štai kai vykdavo bėgimo varžybos, aplenkdavau ir tuos, kurie nuo ryto iki vakaro treniruodavosi. Turiu talentą bėgti, bet neturiu jo plaukimui“, - trūktelėjo pečiais penkiakovininkas.
2002-aisiais vaikinui buvo pasiūlyta išbandyti penkiakovę. Iš Panevėžio kilęs sportininkas atvyko į sostinę.
„Pirmą dieną šiek tiek pašaudžiau, padariau fechtavimo judesių, pažiūrėjo mano koordinaciją ir po pirmos dienos sakė, kad nieko gero iš manęs.
Kitą dieną turėjo būti bėgimo rungtis ir spręstis mano likimas. Uždėjo man startukus, nebuvau tokių matęs. Prabėgau taip greitai, kad treneris buvo sužavėtas. Jį labiausiai nustebino tai, kad antrąją distancijos dalį prabėgau greičiau už pirmąją. Paprastai žmonės, kurie nebėgioja, pirmoje pusėje daug užsiplėšia, o po to pėsčiomis eina. O aš bėgau stabiliai.
Tuomet pasakė, kad teks pasilikti Vilniuje“, - prisiminė J.Kinderis.
Jo gyvenime daugiau sporto šakų nebuvo. Vyras mėgsta pastovumą. Ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Ramiai ir užtikrintai jis krauna į lentyną laimėtus medalius ir gautus apdovanojimus. Juos veža į Panevėžį pas mamą.
Sportininko kolekcijoje – Europos čempionato komandinėje rungtyje iškovotas auksas ir bronza, bei mišrios estafetės sidabras. Taip pat du pasaulio čempionato bronzos medaliai – komandinis ir individualus, bei du aukso medaliai. Prieš trejus metus jis ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio lipo komandinėje rungtyje, o šiemet Taivane vykusiose pirmenybėse tapo pasaulio čempionu.
- Jūsų pavardė asocijuojasi su šokoladu. Vaikai mėgsta draugiškai patraukti per dantį, ar jums teko su tuo susidurti?
- Žinoma, ypač mokykloje, kitaip ir nevadindavo. Bet po to viskas aprimo. Tiesa, kažkada manieže bėgiojau, o Dianos Lobačevskės dukra, išgirdusi, kad aš Kinderis, kol treniravausi nupiešė piešinį (nuotraukoje). - Dauguma atletų renkasi studijas, susijusias su sportu ir kūno kultūra. Jūs pasirinkote teisę Mykolo Romerio universitete (MRU). Ketinate dirbti pagal specialybę?
- Kai baigiau vidurinę, dauguma sportininkų patraukė į Pedagoginį universitetą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas. - Red.). Norėjau šiek tiek daugiau. Tuo metu buvo galimybė neakivaizdžiai studijuoti MRU, valstybės finansuojamoje vietoje. Nusprendžiau neiti lengviausiu keliu ir pasukau į teisę.
Dabar, kai viskas baigėsi, gal ir džiaugiuosi, bet didelių tikslų su šia specialybe neturiu. Kelias nebuvo lengvas, šimtą kartų gailėjausi, kad taip pasirinkau. Tai toks dalykas, kuris man neteikė malonumo, reikėjo per kančias tą kelią praeiti, labai daug kalti.
Dėstytojai neatsižvelgdavo į tai, kad sportuoju. Tada dar ir tiek laimėjimų neturėjau, ir pats nepasisakydavau. Teisės teorijos egzaminą penkis kartus teko laikyti.
Tačiau nusprendžiau, kad reikia pabaigti ir pabaigiau. Negaliu pasakyti, kad čia mano pašaukimas ir darbo pagal specialybę neieškosiu. Nebent nutiktų kažkas. Vis tiek ir baigęs karjerą norėčiau likti sporte.
- Norėtumėte dirbti treneriu?
- Dėl trenerio darbo dar nežinau, galbūt. Tačiau šiandien atrodo, kad nelabai.
- Tai gal linkstate į sporto politiką, kur pasuko Andrejus Zadneprovskis?
- Taip, norėčiau dirbti Kūno kultūros departamente (KKSD) ar Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK).
- Kaip manote, kodėl iššovėte būtent šį sezoną? Ar buvo kitoks pasiruošimas, o gal tiesiog subrendote tokiam titului?
- Taip galėjo nutikti gal net ir anksčiau, bet vis kas nors sutrukdydavo. Pernai pagrindinė viso sezono problema buvo fechtavimasis, šiemet pakeičiau trenerį ir, manau, kad tos permainos mano fechtavimuisi buvo į naudą.
Manau, kad čia yra pagrindinė priežastis, kodėl stabiliau atrodau ir rezultatai yra geresni. Žinoma, nežinau kaip būtų buvę su senu treneriu (Jurijumi Moskvičiovu. - Red.), bet dabar rezultatai kalba už save. Tikiu, kad priėmiau gerą sprendimą ir dėl to nesigailiu.
- Kai palikote dešimt metų jus treniravusį J.Moskvičiovą ir perėjote pas A.Zadneprovskį, kilo įvairių kalbų. Buvo ir pasipiktinusių tokiu jūsų sprendimu.
- Aš nenorėjau jo keisti, iš sentimentų ir pagarbos. Norėjau, kad viskas būtų gražiai. Sakiau treneriui, kad reikia kažką daryti su fechtavimusi, sakiau, kad fechtuotis noriu pas kitą trenerį, bet jis buvo kategoriškai prieš, sakydamas, kad turi planų, kaip viską pataisyti. Tačiau pirmos ir antros varžybos įrodė, kad jis buvo neteisus.
Nemačiau kitos išeities, kaip pasakyti, kad išeinu pas kitą trenerį. Tuomet su manimi ėmė dirbti fechtavimo treneris Julius Staškūnas, jis važinėjo iš Kauno.
- Nors sezono pradžioje J.Moskvičiovas dar buvo jūsų treneriu, jums laimėjus aukso medalį jis negavo nė cento, visi pinigai atiteko A.Zadneprovskiui. Kaip vertinate tokį Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos sprendimą?
- Ne tik sezono pradžioje, jis visus dešimt metų buvo su manimi. Federacija taip nusprendė dėl asmeninių nesutarimų. Buvo tokių užslėptų dalykų dėl pinigų, apie kuriuos jis nekalbėjo. Man tikrai nėra gaila, man kaip ir jokio skirtumo kas gaus tuos pinigus. Bet jei jis būtų žmogiškai ir tvarkingai viską daręs, tikrai būčiau stojęs į jo pusę ir sakęs, kad jam irgi reikia.
Dabar Andrejus pasiėmė visus pinigus, tačiau jis juos išdalins, gaus ir fechtavimosi, ir plaukimo treneriai. Viskas užrašyta Andrejui, kad mažiau popierizmo būtų.
- Tačiau J.Moskvičiovo tarp žmonių, kuriems atiteks dalis tų pinigų, nebus?
- Ne, nebus.
- Kokie dabar jūsų santykiai su buvusiu treneriu?
- Pasikalbame kartais, buvau pas jį porą kartų svečiuose po išsiskyrimo. Net ir po pasaulio čempionato. Tik nuvažiavus pas jį ranką padavė ir pasveikino, bet telefonu prieš tai nesveikino. Bet jis labai principingas. Galbūt širdyje ir džiaugėsi, bet neparodė to.
- Lietuvos penkiakovininkai dominuoja pasaulyje. Kaip manote, kame lietuvių stiprybė?
- Čia yra daug priežasčių. Viena jų – tradicijos. Mes matėme prieš save tokius žmones kaip A.Zadneprovskis, Edvinas Krungolcas, kaip jie dirbo, kaip siekė ir mums taip viskas užsiprogramavo.
Taip pat – lietuviškas darbštumas. Mes su Laura (olimpinė ir pasaulio čempionė Laura Asadauskaitė. - Red.) tokie esame, kad geriau nepavalgysime, bet pasitreniruosime.
Žinoma, didelis yra ir trenerių indėlis. Jie jaučia kokį sportininką paimti, iš kurio galima nulipdyti gerą penkiakovininką. Todėl neturime daug penkiakovininkų, tačiau visada kuris nors iššauna.
- L.Asadauskaitė po Londono olimpinių žaidynių bėrė priekaištus sporto bazėms. Ar sutinkate su kolege?
- Nėra jos geros, bet jeigu nori sportuoti, tai viskas yra. Tik norėtųsi tokio komplekso, kad viskas būtų vienoje vietoje ir nereikėtų dviejų valandų praleisti automobilyje, o galėtume šį laiką skirti poilsiui ir savo reikmėms.
Daugiau man niekas nemaišo. Ilgas baseinas yra, aišku, norėtųsi jo gražesnio ir labiau sutvarkyto, tačiau treniruotėms jis puikiai tinka. Belmontas – puiki vieta jojimui, bėgame Vingio parke, o fechtuojamės lengvosios atletikos manieže.
- Minėjote, kad penkiakovininkų nėra daug. Kokia jaunoji karta auga?
- Merginų yra nemažai. Tai keista, nes dažniausiai su merginomis būna problema, kitose šalyse moterų sportas yra silpnesnis. O pas mus – atvirkščiai. Laurai už nugaros yra tikrai nebloga pamaina.
Kalbant apie vyrus, yra toks Lukas Kontrimavičius. Jis pernai laimėjo jaunimo čempionatą, šiemet jam silpniau sekėsi. Nors žiemą atrodė neblogai, galvojau, kad bus geras priešininkas, bet atėjo vasaros sezonas ir nebuvo toks stiprus. Šiek tiek nuvylė.
- Lietuviai yra geidžiami sportininkai užsienio šalyse. Tą puikiai atspindi Rusijos pilietybę priėmusios D.Rimšaitės atvejis. Ar esate sulaukęs pasiūlymų atstovauti kitai valstybei?
- Konkrečių pasiūlymų ne, bet užuominų būna dažnai. Kartais net nesuprantu ar juokaujama, ar rimtai kalbama. Bet ir nesigilinu.
Iš kur? Net negalėčiau konkrečių šalių įvardinti. Būdavo, kad ateina pasveikina ir sako: „Šaunuolis, dabar reikia tau Donatos pėdomis sekti ir ateiti pas mus.“ Daug kas taip sako, čia juoko forma, bet kiekviename juokelyje yra dalelė tiesos.
- Ar kada nors svarstėte, kaip reaguotumėte išgirdęs konkretų pasiūlymą?
- Ne. Man vien tas pilietybės pakeitimas... Nesuprantu Donatos. Dabar ji negali į Lietuvą grįžti kaip tikra lietuvė. Kalbu su ja ir matau, kad ji yra lietuvė, ji gimusi ir užaugusi Lietuvoje, o atvyksta čia kaip svečias. Jai vizos reikia.
Nežinau, ką man turėtų pažadėti, kad atsisakyčiau pilietybės. Nebent kažkokia nelaimė nutiktų ir reikėtų padėti šeimai.
- Ar su D.Rimšaite palaikote ryšį?
- Varžybose susitinkame, trumpai pasikalbame. Pavasarį ilgiau kalbėjome, gal porą valandų. Pabendraujame.
Prieš pasaulio čempionatą jos nuotaika buvo niūri, daug spaudimo ji sulaukia. Neslėpsiu, kad ji yra nusivylusi, manau, ir savimi, ir Rusijos šiuolaikinės penkiakovės federacija. Jiems reikalingas rezultatas, o to rezultato kaip ir nebuvo.
Šis medalis turėtų pakeisti situaciją (D.Rimšaitė pasaulio čempionate laimėjo bronzos medalį. - Red.). Po varžybų nekalbėjome, manau, pavasarį bus aišku, ar pasikeitė Rusijoje požiūris į ją.
- Kaip manote, ar D.Rimšaitė gailisi savo sprendimo atstovauti Rusijai?
- Manau, kad giliai širdyje gailisi. Bet ji yra toks žmogus, kuris nepripažins, kad padarė klaidą. Aišku, nežinome, kas jos būtų laukę Lietuvoje, bet, manau, kad tokio spaudimo ji nebūtų patyrusi ir gatvėmis vaikščiotų iškėlusi galvą. Jei ir olimpinės žaidynės nebūtų buvusios sėkmingos, vis tiek būtų vaikščiojusi kaip čempionė, nes ant rankos pirštų galima suskaičiuoti kiek yra tokių sportininkų kaip ji. O dabar, niekas jos Rusijoje nežino.
- Ar yra savybė, įprotis, bruožas, kurį savyje norėtumėte pakeisti?
- Norėčiau turėti daugiau drąsos ir sportinio pykčio. Yra tokių sportininkų, kurie nepaiso autoritetų, eina į priekį, bet kokiu atveju nori laimėti. Man šito trūksta ir ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Labai dėl to neliūdžiu, toks mano charakteris ir nemanau, kad jis yra blogas. Aišku, sporte šiek tiek trukdo. Girdėjau, kad ir apie krepšininką Mindaugą Kuzminską tą patį kalba, kad jis gaili kito sportininko.
Man Andrejus nuolat sako: tu net negalvok, negailėk, nes tavęs tai niekas negaili. Taip ir yra. Aišku, kai emocijos užverda, tai visko būna. Bet to ryžto ir užsivedimo man reiktų iš Lauros pasimokyti. Ji jokių autoritetų neturi.
- Ar tai reiškia, kad prisibijote lyderių?
- Taip. Tada toks blaškymasis prasideda. Bet tuomet pagalvoju, kad juk manęs turėtų bijoti, juk esu stiprus ir tikrai galiu laimėti. Pasaulio čempionatas įrodė, kad taip ir yra.
Kai prasidės naujas sezonas, žinau, kad vėl taip bus. Galvosiu kaip kiti pasiruošė, galbūt geriau už mane. Laura taip negalvoja. „Aš geriausia ir aš laimėsiu“, - toks jos nusiteikimas.
Aš tokio pasitikėjimo neturiu. Manau, kad iš prigimties man jo trūksta. Mano karjeroje tikrai ne viskas taip lengvai klostėsi, reikėjo nueiti nemažą kelią, kad pasiekčiau, ką pasiekiau. Juk ir plaukime nebuvau geriausias ir penkiakovėje reikėjo daug dirbti, kol prasidėjo pergalės.
- Kada jūsų karjeroje įvyko lūžis ir prasidėjo pergalės?
- 2009-aisiais, kai pasikeitė taisyklės ir šaudymas, ir bėgimas buvo sujungti į vieną rungtį. Gal jau ir anksčiau buvau pasiruošęs būti dešimtuke, bet trukdė senasis šaudymas. Buvau baimių prisikaupęs, nesusitvarkydavau su įtampa ir šaudyme daug taškų prarasdavau. O kai sujungė šaudymą ir bėgimą viskas pasikeitė.
- Teko girdėti, kad prieš metus šokote su parašiutu. Esate ekstremalių pramogų gerbėjas?
- Tokią dovaną gavau iš draugo. Šokome kartu. Buvo gana įdomus įvykis, tikrai baisu.
Nesu ekstremalių dalykų mėgėjas. Nemėgstu nei tų didelių karuselių, nei šokinėti iš 10 metrų aukščio. Žinoma, esu viską išbandęs. Stengiuosi su savo baime kovoti, tačiau nesu mėgėjas tokių dalykų.
Laisvo laiko turiu šeštadienio popietę ir sekmadienį. Tuo metu stengiuosi aplankyti artimuosius, mamą. Tėvą rečiau, nes mano tėvai yra išsiskyrę.
Su draugais vasarą, kai oras šiltesnis, mėgstame nuvažiuoti pažvejoti, tinklinį žaidžiame.
- Laisvo laiko turite nedaug, ar lieka jo širdies reikalams?
- Merginos neturiu, matote, kad moteriškų daiktų aplink nėra (juokiasi). Vienas gyvenu. Šiuo metu net neieškau ir nesiruošiu to daryti. Jeigu atsiras, tai atsiras. Bet, manau, kad sportui tai nepadėtų. Nebent surasčiau tinkamą žmogų.
- Sportininkams meilės reikaluose tikriausiai nėra lengva?
- Taip, ypač penkiakovėje, nes ji atima tikrai daug laiko. Ypač jei norisi viską padaryti taip, kad neturėtum sau priekaištų. Tai atima labai daug laiko ir net būtų gaila moters, kad tiek mažai laiko skiriu. Todėl, kol dar yra rimtų tikslų, tol merginos neieškau. Tačiau ir nesiginu nuo meilės.
- Kokie jūsų rimti tikslai?
- Olimpinės žaidynės. Noriu bent jau medalio.
- Justinai, kaip manote, kur slypi jūsų sėkmės paslaptis?
- Niekada nepasiduodu, siekdamas savo tikslo.
Net tokiuose, regis, mažuose dalykuose. Štai ėjau į gimtadienį ir ieškojau dovanos. Draugo žmona pasakė, kad vienoje parduotuvėje yra tokia graži žvakidė. Nuvykau į tą parduotuvę, o ji – nebedirba. Ten dar buvusių žmonių paklausiau ar įmanoma gauti tą žvakidę? Nuvažiavau į kitą parduotuvę, ten taip pat neturėjo. Tačiau pasistengiau ir vis tiek ją nupirkau.
Taip ir karjeroje. Buvo ir sunkių etapų, tačiau niekada nepasidaviau.
