27-erių Kristina – verslininkė. Tačiau ji dar neilgai sukasi šiame pasaulyje – vienintelis Baltijos šalyse marokietiško maisto restoranas „Maghrib“ veikia devynis mėnesius. Teptukas, maisto gaminimas, bendravimas su klientais, skaičiavimai, kaip grąžinti paskolą – K.Nargėlaitei nėra svetima. Ji pati įrenginėjo restoraną, pati sukūrė jo planą, pati jį ir vysto.
„Tai Maroko salelė Lietuvoje. Čia šokame pilvo šokius, organizuojame garsų, kvapų ir skonių sesiją“, - apie savo restoraną sakė verslininkė, kuri neslepia – ji dievina Maroką.
Būtent nuo apsilankymo šioje spalvingoje šalyje viskas ir prasidėjo.
Lemtingas kąsnis
K.Nargėlaitė pirmą kartą Maroke apsilankė prieš daugiau nei trejus metus.
„Su draugais išvykome keturiolikai dienų. Tai buvo pažintinė kelionė. Išsinuomojome autobusiuką ir keliavome, - pasakojo verslininkė. - Buvome studentai, todėl stengėmės gyventi kuo taupiau. Tad valgydavome ten, kur maitindavosi vietiniai – ten pigiau buvo.“
Marokas ne iš pirmo karto pavergė K.Nargėlaitę. Pirmasis ragautas maistas – net ir keičiantis regionams – neįtiko lietuviškam skrandžiui. „Skanu nebuvo“, - sakė verslininkė.
Lemtingu jos ir Maroko gyvenimo posūkiu tapo apsilankymas vietinėje šeimoje.
„Mano draugė yra ištekėjusi už marokiečio, todėl apsilankėme toje šeimoje, - pasakojo ji. - Štai ten paragavau maisto ir užsikabinau.“
Paslapčių lengvai nesužinojo
Marokietiškas maistas, spalvos, kvapai – visa tai po truputėlį užvaldė K.Nargėlaitės gyvenimą. Po paskutinio apsilankymo ji nutarė sugrįžti. O sugrįžusi užsigeidė išmokti gaminti tai, ką valgo marokiečiai.
„Už pusės metų vėl iškeliavau į Maroką. Vykdavau ten kas tris mėnesius. Užsukdavau pas tą šeimą, o tada vėl keliaudavau, - pasakojo Kristina. - Pastaruosius kartus keliavau viena. Lankydavausi restoranuose, tačiau mokiausi ir iš Aišos – tos šeimos mamos. Gaminti mokė ir jos sūnus.“
Kiekvieną pamoką K.Nargėlaitė išbandydavo Lietuvoje. Čia eksperimento triušiais tapo jos draugai. „Rengdavau didesnius vakarėlius. Patiekdavau būtent tą maistą. Jiems labai patiko“, - pasakojo ji.
Ar perprasti Maroko virtuvę buvo lengva? „Su šefais susipažinti teko, bet ne visi norėjo atskleisti savo paslaptis. Grįždavau namo ir dėliodavau: „Šitą žinau, šitą žinau, o čia gal galėtų būti taip.“ Įsigijau daugybę knygų – ir prancūzų, ir anglų, ir arabų kalbomis. Pažiūrėdavau į jas, tada viską sudėdavau ir išeidavo patiekalas.“
Sužavėjo šeimos tradicijos
„Visiems patiko, todėl tada ir kilo idėja pamėginti“, - sakė K.Nargėlaitė. Ji taip pat lankė profesionalius maisto gaminimo kursus, kur stengėsi perprasti Maroko virtuvę. O tai padaryti – nelengva.
„Daug kas skiriasi nuo regiono. Nuo senų laikų ten gyvena daug žydų. Įtaką darė arabai. Šalis buvo prancūzų kolonija, o Šiaurinė dalis – ispanų, - teigė ji. - Šiaurėje maistas aštresnis. Gal kiek įprastesnis lietuvio skoniui, o arčiau dykumos jau kitoks – ten dominuoja mėsa, saldūs džiovinti vaisiai, riešutai.“
K.Nargėlaitė tvirtino, kad jai didelį įspūdį padarė ir Maroko tradicijos. O jos su maistu susijusios glaudžiai.
„Visi valgydavo prie vieno stalo ir iš vieno indo. Mama atnešdavo dubenį, jį visi apsėsdavo ir valgydavo. Ji sakydavo, kad kol visi valgo iš vieno indo – tol bus šeima. O kai nustos tai daryti – nutrūks ryšys“, - apie Maroko tradicijas kalbėjo šiai šaliai pasidavusi verslininkė.
Žingsniais – svajonės link
Aistra kulinarijai, meilė kitai šaliai – turbūt kiekvienas pažįstame bent po vieną žmogų, kurį aplanko tokie jausmai. Tačiau retas renkasi tokį rimtą žingsnį – atidaryti restoraną, juolab, kad rizika didelė – visada gali atsidurti paraštėje, šalia kitų nesėkmingų istorijų.
„O kodėl ne? - retoriškai klausimu į klausimą atsakė K.Nargėlaitė. - Daug kas gyvenime vieniems pavyksta, kitiems ne. Atkakliu darbu ir augimu aukštyn galima daug ką pasidaryti, įgyvendinti.“
Ir nekilo jokių abejonių?
„Praėjusią vasarą aš susitikau su vienu žmogumi ir jis pasakė: „Pradėk verslą – atidaryk restoraną.“ Sakau: „Kad net nežinau, nuo ko pradėti reikėtų.“ Jis atsakė: „Padaryk vieną detalę, tada paaiškės kita. Tada padarysi ją, paaiškės dar kita, - prisiminė K.Nargėlaitė. - Taip atsirado mano restoranas.“
Ėmė paskolą
„Žengiau sunkesniu keliu“, - sakė K.Nargėlaitė. Ji pati sėdo rašyti verslo planą, sugalvojo, kaip prasimanyti pinigų, o gavusi juos pradėjo kurti savo svajonę.
„Yra toks ES projektas, pagal kurį ir gavau lengvatinę paskolą. Kitus pinigus skolinausi iš draugų, pažįstamų, kolegų, - pasakojo verslininkė. - Buvo toks etapas, kai grįždavau iš darbo, užsidėdavau džemperį, išdažytus džinsus ir vaikščiojau keliais po restoraną. Kai baigėsi tai – keliavau į Maroką, kur ieškojau arbatinių, lėkščių, puodelių.“
K.Nargėlaitė prieš įkuriant verslą šešerius metus dirbo mokymų įmonėje. Tris iš jų ji vadovavo.
„Per tą laiką išklausiau visokiausių mokymų – motyvacinių, komandinio darbo, vadovavimo. Tai labai padėjo pradedant verslą. Iš tiesų – tai ir pasėjo tą verslo idėjos sėklą.“
Desertai - arkliukas
K.Nargėlaitė neslepia – ji jau žino, ką kitą vasarą darys kitaip. „Darausi pastabas“, - sakė ji. Netrukus pokalbis pasisuko apie vaikystę. Ar maža mergaitė svajojo apie restoraną?
„Ne, bet buvau pamišusi dėl gaminimo. Mama pasakojo, kai man buvo ketveri, stovėdavau virtuvėje ir kepdavau blynelius su bananais. Darydavau tokį padažą su kondensuotu pienu ir šokoladu bei įsivaizduodavau, kad mane filmuoja. Todėl garsiai pasakodavau, ką ir kaip darau“, - pasakojo ji.
K.Nargėlaitei nuo mažens patiko gaminti desertus. Tai sekasi ir dabar.
„Marokiečiai juokdavosi, kad man labai lengvai – iš pirmo karto – pavyksta daryti saldumynus, nors jie pakankamai sudėtingi – reikia lankstyti, sudaryti figūras“, - sakė verslininkė, kurios restorano virėjus apmokė šefė iš Maroko.
Kitoks kvapas
Atidariusi restoraną K.Nargėlaitė Maroko nepamiršo – nors čia ir pilna jo elementų. „Dėl darbų užsibuvau, tačiau jau planuoju kelionę. Labai pasiilgstu tos šalies. Ten nuvykstu ir parsivežu tos marokietiškos dvasios, - pasakojo verslininkė. - Be to, ir naujų patiekalų paragauju.“
„Esu užburta Maroko“, - sako ji ir priduria, kad namuose – pilna įvairiausių daiktų iš Maroko.
Marokas – restorane, Marokas – namuose. Tai ko gi ten dar vykti?
„Ten viskas kitaip. Prieskoniai ore kitaip kvepia nei pas mus. Tos pačios daržovės labai skiriasi. Mūsų labai vandeningos – ypač žiemą, todėl pomidorai skonio neturi. O ten jos visada aromatingos, sultingos“, - pasakojo verslui pasiryžusi ir tuo nenusivylusi K.Nargėlaitė.
