„Imtis šio verslo pasiūlė Ramūnas, ir aš iš karto sutikau. Taip susiklostė, jog privalau daug laiko praleisti namuose, nes slaugau sunkiai sergantį tėvą, todėl darbas mano namų kieme buvo puiki galimybė dirbti ir užsidirbti“, – kalbėjo A.Daukienė.
Šalia jos namo esančiame ūkiniame pastate buvo įrengtos šunų maisto gamybos patalpos. Tai gerokai palengvino finansinę verslo pradžią.
Penkiolika metų verslu užsiimantis R.Ūsas, iš Kinijos gamyklos importuojantis smulkią žemės ūkio techniką, sakė, jog jiedu su A.Daukiene nepuolė stačia galva į naują verslą – pirmiausia viską kruopščiai apskaičiavo.
„Investicijos turėtų atsipirkti po metų“, – beveik neabejoja R.Ūsas.
Verslininkas pasakojo, jog iš savo draugų, auginančių šunis, anksčiau ne kartą girdėjo nusiskundimus, kad parduotuvėse siūlomas tik sausas arba konservuotas šunų ėdalas. Tai R.Ūsą paskatino domėtis natūralaus maisto gamybos galimybėmis.
„Daugelis augintinių turinčių žmonių nelabai domisi maisto sudėtimi. Svarbiausia – kaina. Kuo pigesnis produktas, manau, tuo mažesnė jo maistinė vertė. Be to, graži etiketė kartais tebūna reklama“, – sakė A.Daukienė, turinti dešimt metų vadybos patirties.
Vilkaviškiečių pareigos naujo verslo bendrovėje pasiskirstė tarsi savaime: Ramūnas tapo gamyba bei žaliavomis besirūpinančiu direktoriumi, o Aida – prekybos direktore.
Į klausimą, kas buvo sunkiausia pradedant verslą, abu vilkaviškiečiai atsakė vienodai – įrengti patalpas, nes joms keliami dideli reikalavimai.
„Mums labai daug padėjo Vilkaviškio veterinarijos tarnybos darbuotojai. Jie mus nuolat geranoriškai konsultavo, patarinėjo, niekada neatsisakydavo apsilankyti kviečiami ir labai pritarė mūsų verslo idėjai. Jei verslą darai sąžiningai, viskas lengva“, – tikino A.Daukienė.
Vilkaviškietė gerą mėnesį studijavo ir aiškinosi šunims bei katėms skirto maisto subtilybes, rašė verslo planą ir bemaž metus po kelias valandas kasdien telefonu bei internete tyrė rinką regione.
„Privačių asmenų, šunų veislynų bei prieglaudų darbuotojų klausinėjau, ko reikėtų jų augintiniams, ko jie tikėtųsi.
Su sauso ėdalo gamintojais neketiname konkuruoti.
Mūsų gaminamą natūralų maistą pirmiausia išbandžiau su savo šunimi ir dviem katėmis. Jiems tik duok, net stabdyti reikia.
Giminių ir draugų augintiniams šis ėdalas taip pat patiko.
Nematau šiame versle rizikos. Smagu, nes žinome, ką darome. Dar nebuvo nusivylimo akimirkų. Žadame plėstis ir samdyti darbuotojų“, – teigė energija trykštanti A.Daukienė.
R.Ūso nuomone, norint pradėti tokį verslą, reikia turėti apie 70 tūkstančių litų. Vien pramoninė mėsmalė bei šaldymo įranga kainuoja po keliolika tūkstančių litų. Nemažos sumos reikėtų ir patalpoms bei jų įrengimui.
A.Daukienė džiaugėsi, jog šiam verslui neteko imti paskolos, nes nauja veikla buvo pradėta iš trečius metus žemės ūkio technika prekiaujančio R.Ūso verslo pinigų.
„Viską darėme patys, dirbome juodai“, – prisipažino A.Daukienė.
Vilkaviškiečiai šunų ėdalą gamina tik iš lietuviškos jautienos, kurią pagal sutartis perka mėsos perdirbimo įmonėse.
„Iš eilinių žmonių mėsos neperkame, nes baiminamės, kad joje nebūtų antibiotikų. Įmonėse gauname patikrintą ir kokybišką žaliavą – skerdienos nuopjovas“, – pabrėžė natūralaus ėdalo nišą Sūduvos krašte radę verslininkai.
Kol kas skerdyklos pačios pristato žaliavą gamintojams, tačiau verslininkai ketina įsigyti specialią mašiną ir patys atsigabenti mėsą, kurios per mėnesį ketina supirkti apie 10 tonų.
Mėsa, kad neprarastų maistinės vertės, yra iš karto sumalama ir staigiai užšaldoma. Šiame farše nėra jokių priedų: nei konservantų, nei sojų, nei vandens.
Sušaldytos ir sufasuotos jautienos kilogramas kainuoja nuo pustrečio iki penkių litų. Subproduktai į faršą nėra maišomi, jie fasuojami atskirai.
Verslininkai su Veterinarijos akademijos specialistais tariasi dėl ėdalo receptūrų ir, jei bus poreikis, ketina gaminti ne vien tik faršą.
„Mūsų produkcijos laukia privatūs gyvūnų augintojai, maži specializuoti prekybos tinklai bei veislynai. Pastarieji negali tiesiogiai pirkti iš mėsinių. Kas gi pardavinės, tarkime, po dešimt kilogramų nuopjovų atskiriems pirkėjams?“ – teigė A.Daukienė.
Verslininkai neabejoja savo sėkme: „Žlugtume tik tuomet, jei dingtų žaliava. Tačiau Lietuvoje gyvulių kol kas tikrai netrūksta“.
