Šeimininkauti mėgstanti moteris šį savo pomėgį nusprendė paversti verslu bei išnaudoti šiuo metu beveik tuščią nišą maitinimo paslaugų sektoriuje rajone – gaminti įvairius patiekalus švenčių stalui bei juos su visais būtinais indais ir įrankiais pristatyti į užsakovo pasirinktą vietą.
Vasaros pradžioje startavusi verslininkė dar tik įsibėgėja ir tikina, kad iš gaunamų užsakymų kol kas užsidirba tik privalomiems mokesčiams susimokėti.
Tačiau K.Mauragienė tiki šviesia ateitimi – ji sugebės iš šio verslo ne tik pati išgyventi, bet dar ir sukurs naujų darbo vietų.
„Mus, dvi seseris ir brolį, viena užauginusi motina visada kartojo, kad viską užsidirbti reikia patiems ir nieko neprašyti ranką ištiesus“, – teigė moteris.
Ji patikino, kad per savo gyvenimą Darbo biržoje buvo užsiregistravusi labai trumpai, kol įsirenginėjo patalpas būsimam verslui.
„Jokių pinigų Darbo birža man nemokėjo, ten laikinai „atsistojau“ tik dėl socialinio draudimo.
Šios valstybinės įstaigos darbuotojų spaudimą ištvėriau vos kelis mėnesius.
Jie nesuprato, kad kuriu darbo vietą sau ir, galbūt, kitiems, nepalaikė manęs, o varė dirbti, pavyzdžiui, pilstyti alaus į alaus barą.
Aš, visą dieną išdirbusi savo būsimos įmonės statybose, fiziškai negalėjau dirbti dar kažkur.
Kas mėnesį važiuodama į Darbo biržą kaskart drebėjau – vėl įgels, vėl kur nors siųs dirbti.
Man tai ištverti buvo per sunku – išsiregistravau iš Darbo biržos ir mokesčius „Sodrai“ likusius kelis mėnesius už mane, kol pradėjau verslą, sumokėjo vyras“, – pasakojo K.Mauragienė.
Verslo idėja kilo motinai
Su ketveriais metais vyresniu sutuoktiniu Linu 13 – metę dukrą auginanti K.Mauragienė turi barmenės – padavėjos ir verslo administratorės specialybes.
Moteris yra dirbusi ne vienoje viešojo maitinimo įstaigoje Vilniuje bei Ukmergėje, o paskutinė jos darbovietė buvo Anykščių rajone esanti kaimo turizmo sodyba „Karališkis“.
„Karališkyje“ praleidau beveik du sezonus – patiko darbas, buvo puikus kolektyvas, labai daug ko ten išmokau.
O už nuosavą verslą esu labiausiai dėkinga mamai.
Paskambino ji man vieną rytą ir sako, jog pernakt nemiegojusi ir sugalvojusi, ko turiu imtis“, – pasakojo pašnekovė.
Į pokalbį įsiterpusi jos mama 55 metų Raminta Radzevičienė paaiškino, kad jai šio verslo idėja kilo po pernai birželį įvykusių sūnaus Arno ir marčios Ievos vestuvių.
Vestuvės buvo organizuotos Šakių rajone, marčios tėvų sodyboje.
„Niekas nenorėjo suktis virtuvėje, tad ieškojome įmonės, kuri visą maistą vestuvėms pagamintų, atvežtų ir padėtų ant stalų.
Tokią įmonę surasti buvo labai sunku – artimiausios veikė tik Kaune ir Kėdainiuose, o Ukmergėje išvis neradome.
Pasirinkome kėdainiškius, kadangi kauniečių kainos buvo labai didelės,“ – kalbėjo miškininkystės versle dirbanti R.Radzevičienė.
Virtuvę „lipdė“ pačios
Apie būsimo verslo idėją motina ir dukra papasakojo Ukmergės Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui Ričardui Gleizniui.
R.Gleiznys moterims pritarė ir jas padrąsino imtis tokios veiklos.
„Už daugiau nei 100 litų nusipirkome jo rekomenduotą knygą, kurioje yra nurodyti visi viešojo maitinimo įstaigoms keliami reikalavimai – pavyzdžiui, kokios turi būti sienos, lubos, grindys ir kibome į darbą“, – prisiminė K.Mauragienė.
Jos įmonės virtuvei įrengti reikėjo atskiro statinio, ji negalėjo būti gyvenamajame name.
Tam buvo pasirinktas Vidiškių miestelyje motinos namų kieme po gaisro atstatytas daugiau nei 20 kv.m. ploto buvęs ūkinis pastatas.
„Jame buvo sumūrytos tik plikos sienos.
Teko jas plytelėmis išklijuoti, išbetonuoti grindis, įrengti elektros instaliaciją, susipirkti visą reikalingą įrangą bei baldus.
Kad būtų pigiau, beveik visus statybinius darbus atlikome pačios, todėl viskas ir užtruko taip ilgai – devynis mėnesius.
Mano vyras tik savaitgaliais, po darbo, galėjo šiek tiek padėti“, – sakė K.Mauragienė.
Moderni, visus reikalavimus atitinkanti virtuvė jai atsiėjo kelias dešimtis tūkstančių litų. Pavyzdžiui, vien konvekcinė krosnis kainavo 8 tūkstančius litų.
„Norint pradėti šį verslą, reikia daug pinigų.
Laimei, neprireikė naujo pastato statyti, tada viskas būtų kainavę ir visus 100 tūkstančių litų.
Be mamos pagalbos – niekaip nebūčiau pradėjusi“, – teigė K.Mauragienė, į nuosavą verslą investavusi visas savo ir motinos santaupas.
Reklama – iš lūpų į lūpas
Jaunoji verslininkė niekur per daug nesireklamuoja, apie savo teikiamas paslaugas buvo patalpinusi skelbimą vietinėje spaudoje tik kartą, pačioje verslo pradžioje.
Apie jos bendrovę „Maisto versmė“ žmonės dažniausiai sužino vieni per kitus.
K. Mauragienei jau buvo patikėta pasirūpinti ne vienų krikštynų, vestuvių ir jubiliejų vaišėmis.
„Kai po visų pokylių nuvažiuoju susirinkti savo indų ir įrankių, sulaukiu tik pagyrimų.
Į akis dar niekas nepasakė, kad buvo neskanu, druskos per mažai ar pipirų per daug.
Mano šūkis – daryti kaip sau ir kad tik mažai nebūtų“, – kukliai šypsodamasi kalbėjo K.Mauragienė, gaminanti viską, išskyrus saldumynus.
It nendrė liekna, smulkaus sudėjimo moteris nė iš tolo nepanaši į tą, kuri daug laiko praleidžia virtuvėje prie puodų ir keptuvių, ragaudama kiekvieną gaminamą patiekalą.
Sunku patikėti, jog jai yra paprasta ir visai nesudėtinga paruošti šventinį meniu net 35 valgytojams.
Nors K. Mauragienė prisipažino, kad vis dar bandanti aiškintis, suprasti, ko gi žmonėms reikia, tačiau jau gali išskirti šios vasaros populiariausius, visų pamėgtus jos patiekalus – salotas su melionu, vištienos kepsnį ir vieno kąsnio sumuštinius.
Viską gamina šventės išvakarėse
Paklausta, kuo jos įmonės teikiamos maitinimo paslaugos skiriasi nuo kitų maisto gamintojų – kavinių, restoranų, verslininkė ilgai negalvojusi atsakė, jog pirmiausia tai – maisto patiekalų šviežumu.
„Kokia kavinė, pirmadienį nupirkusi žuvį ir niekam nepanaudojusi, dažniausiai ją prakiš savaitgalį vestuvėms.
Aš viską gaminu iš vakaro arba tą pačią dieną, pati superku ir visus reikalingus produktus“, – teigė K.Mauragienė.
Pagal jos sudarytą meniu maisto patiekalai ( salotos, šalti užkandžiai, karštas patiekalas ) vienam žmogui kainuoja nuo 40 iki 70 litų.
Į šią sumą yra įskaičiuota ne tik produktų kainos, bet ir patiekalų pagaminimo kaštai ( elektra, vanduo, darbas, mokesčiai ir t.t.)
Jei užsakovas pageidauja, verslininkė savo gaminius atveža ir pateikia savo induose, taip pat gali serviruoti ir visą šventinį stalą – turi įsigijusi staltiesių, lėkščių, taurių, įrankių.
Kad neatvėstų karšti kepsniai, K.Mauragienė juos tiesiai iš krosnies sudeda į specialų termokonteinerį, kuriame per valandą temperatūra nukrenta tik 1,5 laipsnio. „Vienintelė problema yra vos ne kasdien kylančios maisto produktų kainos.
Su užsakovu susitari viena kaina, o po mėnesio ar savaitės, kai reikia produktus pirkti ir iš jų gaminti, pasirodo, jog jie yra gerokai pabrangę“, – kalbėjo moteris.
