Gruzinė verslininkė: „Dirbti išmokė ukrainiečiai ir lietuviai“

Gruziniško vyno padauginusios lietuvaitės, miške pasiklydę lenkai ar santykius nusprendę išsiaiškinti rusai ir ukrainiečiai turistai – tai tik kelios istorijos, kurias su šypsena pasakojo Zoja Jintchataradzė.

Z.Jintchataradzė teigė, kad lietuviai atvyksta žinodami, ko nori.<br>I.Vainalavičiūtės nuotr.
Z.Jintchataradzė teigė, kad lietuviai atvyksta žinodami, ko nori.<br>I.Vainalavičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Indrė Vainalavičiūtė, specialiai lrytas.lt, Gruzija

2015-05-28 16:49, atnaujinta 2017-11-26 02:02

Po dvidešimties metų gyvenimo Graikijoje į gimtąjį Gruzijos miestą Kutaisį su šeima sugrįžusi gruzinė ilgai negalvojo, ko imtis – ji su vyru miesto centre atidarė viešbutį, kuriame sulaukia daug turistų iš Lietuvos.

– Kaip seniai dirbate su turistais?

– Iš tiesų su turistais darbuojuosi tik trejus metus, viešbutį Kutaisyje atidarėme neseniai. Iki tol 20 metų gyvenome Graikijoje, bet prieš kelerius metus sugrįžome į Kutaisį. Vaikai su mumis jau nebegyvena, tad nusprendėme miesto centre esantį trijų aukštų pastatą paversti viešbučiu.

– Kodėl po tiek metų nusprendėte sugrįžti į Gruziją?

– Norėjosi gyventi savo šalyje. Vaikai pasiliko gyventi Graikijoje.

– Bet juk turizmu galima verstis ir Graikijoje...

– Taip, bet mes tokios galimybės nesvarstėme. Dirbant su turistai reikia labai daug įdėti darbo, tad net nesvarstėme galimybės imtis verslo iš karto dviejose šalyse. Kai sugrįžome į Gruziją, rimtai svarstėme, ką daryti su maždaug tūkstančio kvadratinių metrų ploto namu, ir nusprendėme, kad pats laikas įgyvendinti seną sumanymą ir atidaryti viešbutį. Jokių baldų įsigyti nereikėjo, kambarius palikome tokius, kokie buvo, čia tvyro tikrų namų atmosfera. Norėjome dirbti su žmonėmis.

– Kokių nuomonių išgirdote, kai giminaičiams ir draugams pranešėte apie šią idėją?

– Mus perspėjo, kad bus labai sunku, kad nesulauksime klientų. Sakė, jog žmones reikia kaip nors pritraukti, ir gali tekti labai greitai užsidaryti. Kai atidarėme viešbutį, nebuvo tokio meto, kad tektų skųstis, jog trūksta klientų.

Kadangi kiekviename kambaryje nebuvo dušo patalpos, iš pradžių skelbėme, kad „Kiev Kutaisi“ yra hostelis, bet pirmais svečiais nesidžiaugėme, nes tai buvo ekonominio nakvynės varianto ieškantis ir dažnai žalingų įpročių turintis jaunimas. Tad nusprendėme dar šiek tiek investuoti  ir įrengėme dušo patalpas kiekviename kambaryje.

– Ar buvo tokių akimirkų, kai pati sau galvojote, kad reikia viską mesti ir grįžti į Graikiją?

– Ne, tokių minčių nebuvo. Pamenu, sunkių akimirkų buvo vos pora ir abiem atvejais tai buvo išgėrusių turistų sukelto šurmulio padarinys. Nors įsiaudrinusius svečius pavyko greitai nuraminti, šiek tiek streso tai sukėlė. Tikriausiai jūsų nenustebinsiu pasakydama, kad tarpusavio santykius aiškinosi svečiai iš Rusijos ir Ukrainos. Arši diskusija, peraugusi į apsistumdymą, kilo tada, kai ukrainiečiai pradėjo priekaištauti rusams dėl karo.

– Ar žmonės, norintys pradėti savo verslą Gruzijoje, sulaukia valstybės pagalbos?

– Tikrai pagalbos sulaukėme, kurį laiką galima naudotis mokesčių lengvatomis.

– Kai ėmėte dirbti turizmo sektoriuje, kas jus labiausiai nustebino?

– Pradėjusi dirbti tikrai nežinojau, kaip veikia visa ši industrija. Niekas iš mano giminaičių nėra turėjęs viešbučio ar jame dirbęs. Kai pas mus ėmė vykti pirmieji svečiai, visada stengiausi stebėti, ką galima jiems pasiūlyti, kad jiems būtų malonu viešėti. To, kaip iš tiesų reikia dirbti, mane išmokė patys turistai.

– Ko ieško turistai Kutaisyje?

– Kutaisis tikrai nenusileidžia kitiems Gruzijos miestams. Lankytojus domina urvai, kriokliai, senieji vienuolynai. Žinoma, turistų srautai priklauso ir nuo to, koks yra miesto pasiekiamumas. Štai nutraukus skrydžius iš Ukrainos sumažėjo ir svečių iš šios šalies, bet labai daug sulaukiame lietuvių, latvių, lenkų, taip pat atvyksta čekų, rusų turistų.

– Kokių tautinio mentaliteto skirtumų pastebite bendraudama su įvairių šalių turistais?

– Tikrai palaikome puikius santykius ir svetingai sutinkame visų šalių turistus. Teko girdėti kitus viešbučių savininkus sakant, kad pasitaiko įvairių incidentų, dėl turistų elgesio jie patiria nuostolių, bet man kol kas į tokią padėtį patekti neteko.

Turistai iš Rusijos paprastai atvyksta gerai nežinodami, ką galima pamatyti ir kur nuvykti, o štai lietuviai atvyksta turėdami labai konkretų planą, ką norėtų aplankyti, kur pabuvoti. Lietuviai labai smalsūs, jie domisi, ką galėtų pamatyti.

– Ar galėtumėte prisiminti kokią nors juokingą su užsieniečiais turistais nutikusią istoriją?

– Tokių istorijų būta tikrai ne vienos ir ne dviejų. Neseniai mūsų viešbutyje svečiavosi dvi merginos iš Lietuvos. Jos lankėsi vienoje turistų pamėgtoje vietoje, ten tuo metu vyko šventė ir visi buvo vaišinami gruzinišku vynu. Merginos šiek tiek jo padaugino ir ryte suprato, kad toje gana atokioje vietoje liko fotoaparatas. Abi merginos labai nuliūdo, man taip pat buvo labai nesmagu. Aš paskambinau organizatoriams, ir šie netrukus  atvežė fotoaparatą į viešbutį. Pamatytumėte, kiek laimės buvo merginų veiduose, kai sužinojo, kad istorija baigsis laimingai.

Kita lietuvių pora kelias diena suko galvą, kaip gatvėje rastą šunelį parsigabenti į Lietuvą, o šuo lyg nujausdamas visas tas dienas sulaukė prie viešbučio durų.

– Tenka gelbėti pasiklydusius turistus?

– Taip, tokių atvejų būta ne vieno. Kartą buvau labai rimtai persigandusi, kai lenkų grupė pasiklydo Svanetijoje. Tame regione tokie miškai, kad jei pasiklysi, tai tave meškos arba vilkai suės. Žmonės išėjo į mišką  nieko nepranešę ir pasiklydo, nieko daugiau pagalbos nesumojo paprašyti, tai paskambino į viešbutį Kutaisyje. Tuomet sukėliau ant kojų visas tarnybas, ir jų buvo ieškota kelias valandas, vos suradome. Visas miestas žinojo, kad dingo grupė lenkų, nes skubėjome surasti iki sutemų.

– Kodėl viešbutį pavadinote būtent „Kiev Kutaisi“?

– Gruzijoje turime tokį paprotį: per Kalėdas atidžiai stebime, kas pirmasis įžengs į namus, ir pagal tai sprendžiame, ar šis žmogus atneš sėkmę. Pirmieji mūsų viešbučio svečiai po rekonstrukcijos buvo ukrainiečiai, todėl nusprendėme, kad jų garbei reikia pavadinti viešbutį. Toks sprendimas pasiteisino, nes nuo to laiko nebuvo taip, kad viešbutis būtų tuščias. Vyras norėjo viešbutį pavadinti „Nika“, vieno iš mūsų anūkų vardu, bet aš tam prieštaravau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.