Finansų specialistas grįžo prie akmens
„Kad pradėčiau savą verslą, man nieko nereikėjo mokytis: užaugau tarp paminklų, kaltų, akmens dulkių ir kapinių“, – šypsosi paminklų kalimo meistrystę jau vaikystėje perpratęs 24 metų pasvalietis Valdemaras Mackevičius.
Jaunas vyras giminėje yra ketvirtos kartos paminklakalys.
Tačiau verslo jis ėmėsi ne iš karto. Pirmiausia universitete studijavo ekonomiką, yra finansų ir bankininkystės specialistas.
V.Mackevičiaus dirbtuvės yra Joniškėlyje, o jo kaltų paminklų jau galima rasti daugelyje Pasvalio rajono kapinių, taip pat ir kaimyninėje Latvijoje.
Giminės vyrų rankomis gludinti paminkliniai akmenys pasklidę dar plačiau. Po visą Lietuvą pabirę jo tėvo Rimanto Mackevičiaus, senelio Jono Mackevičiaus ir prosenelio Jono Liniovo kalti paminklai. Pastarojo darbais daugiausiai nusėtos Linkuvos, Joniškėlio, Pašvitinio ir aplinkinių kaimelių senosios kapinaitės.
„Visi kapuose nukalti kryžiai iš vientiso akmens, tie vadinamieji medžiai su nukapotom šakom, yra prosenelio darbai“, – sako giminės amato tęsėjas.
Su V.Mackevičiumi šnekamės apie amžinų poilsio vietų madas, jų pokyčius ir tendencijas.
Iškalė mylėtų kačių portretus
Pasakoju paminklų meistrui apie Kupiškio rajone matytą mūsų akiai neįprastą vaizdą. Pusamžė moteris, nuo vaikystės labai mylėjusi šunis ir nuolat namie laikiusi po kelis keturkojus, savo sklype, beveik po namo langais, įrengė šunų kapines. Jas nuo praeivių akių saugo aukšta žaliakrūmių siena.
Šiose kapinėse yra 12 kapviečių. Kiekvienam šuniui moteris yra pastačiusi po didesnį ar mažesnį juodo granito paminklą. Juose iškalti keturkojų vardai, gimimo ir nugaišimo datos. Reksas, Tobis, Džilda, Kora, Rausas – šie ir kiti dailiai išraižyti akmenyje vardai moteriai primena buvusius ištikimus draugus.
Apie keturkojų kapines vis dažniau girdėti viešų diskusijų.
Mano pašnekovas V.Mackevičius neslepia pats daręs paminklą katinams.
Jį užsakęs ūkininkas. Prašęs ant 10 tonų sveriančio lauko riedulio iškalti katinų portretus pagal pateiktas jų nuotraukas, vardus ir netekties datas.
Nugaišusius veislinius katinus vyras užkasė savo sodybos teritorijoje, ten pastatytas ir paminklas.
Grįžta sumoderninti portretai
„Katinus iškalti lengviau nei žmogaus portretą“, – šypsosi V.Mackevičius.
Jam taip pat lengviau ant akmens perkelti žmogaus atvaizdą nei jį nupiešti popieriuje.
Šiais laikais akmenyje kaltų portretų pageidaujama mažai, iš šimto klientų to nori tik kokie du.
Granite iškalti portretai ant bangos buvo prieš porą dešimtmečių, prieš tai buvo populiarios ant keraminių ovalų atspaustos ir prie paminklų tvirtinamos nuotraukos.
Dabar į kapines skverbiasi technologijų naujovė: portretai išraižomi stikle. Dvi suglaustos stiklo plokštelės su graviruotu mirusiojo atvaizdu prisukamos prie paminklo.
„Joniškėlyje pirma nuotrauka stikle pasirodė pernai. Ją atsivežę užsakovai paaiškino, kad tokias jau graviruoja ir Lietuvoje, o anksčiau jie patys buvo matę internete, Rusijos tinklalapiuose“, – sako V.Mackevičius.
Jo nuomone, kapinių madas diktuoja ne paminkladirbiai, o patys žmonės. Amatininkai taikosi prie klientų pageidavimų, pagal jų norus koreguoja paminklų formas ir puošybos elementus.
Kelią skinasi „perliukai“
Iš Rytų skverbiasi dar viena mada, atsiranda lietuvaičių, norinčių mėgdžioti rusišką mafiją, ant kapų paminklo perkelti išsvajoto gyvenimo vaizdelius.
Rusijos kapinėse atsiranda iš akmens iškaltas motociklas, dvivietę kapvietę užimantis „odinių“ sofučių komplektas, milžiniškos granito plokštės su rūmų, bažnyčių ar namų fone pavaizduotais mirusiaisiais.
Mūsų šalyje gyvenančių slaviškos mados pasekėjų įgeidžiai kiek kuklesni. V.Mackevičius sulaukia prašymų ant paminklo iškalti bent jau velionio automobilio markės ženklą, dažniausiai BMW.
Išgalintys daugiau mokėti prašo iškalti automobilio priekį. Artimieji ant paminklo pageidavo matyti žuvusiojo motociklą.
Naujausias užsakymas dar yra derybų stadijoje, avarijoje žuvusio jauno vyro draugai pageidauja didelės granito plokštės, kur būtų visu ūgiu iškaltas užsimušęs bičiulis ir jo prabangioji mašina.
Kukliųjų – mažoji dalis
Tik apie 10 procentų klientų prašo labai kuklių paminklų, 50 centimetrų ilgio ir 30 centimetrų aukščio ant kojelės statomų akmens plokštelių, kuriose telpa tik pavardė, vardas ir data.
Poezijos posmai ar patikinimai, kad liūdi šeima, kapų madose jau praeitis. Lietuviai jau daug metų tokių užrašų nebeužsakinėja, tačiau latviai, atvykstantys pas Joniškėlyje dirbantį paminklakalį, visad pageidauja paminklo su poros eilučių užrašu.
Skiriasi ir artimiausių kaimynų skonis renkantis akmenis. Latviai nori paminklo, nupoliruoto tik priekinėje dalyje, o lietuviai – iš visų pusių poliruotų plokščių.
Dar prieš 20 metų mūsų šalies kapinėse dominavo aukšti, storesnio akmens paminklai. Dabar pasikeitė ne tik mada, bet ir akmens apdirbimo technologijos, akmenį galima supjaustyti daug ploniau.
Šiuo metu Pasvalio krašte vyraujantis paminklų variantas – nedideli 2–3 dalių paminkliukai.
„Žmogus nusiveža į kapines, parodo, kuris paminklas patinka, bet prašo korekcijų. Braižai ir rodai pataisytas formas, kol klientas sako, kad būtent taip ir įsivaizduoja“, – aiškina V.Mackevičius.
Trejiems ketveriems metams nusistovi mados linija, žmonėms patinka tai, kas yra, o paskui staiga kažkas nusitveria svetur matyto varianto, vienas nuo kito jį pasigauna, įsivyrauja kitoks pamatinis modelis.
Bijojo prispausti velionį
V.Mackevičius gyvena su tėvais Kalpokų kaime. Dalį sodybos teritorijos užima granitinių paminklų eilės, akmens plokščių ruošiniai.
Taigi pirkėjų dar laukia vienetiniai paminklai su akmenine gėle, meškučiu virš plokštės ir delfinu.
V.Mackevičius aiškina, kad kapvietę užpilti skaldele jau nebepopuliaru. Skaldelės bumas buvo prieš 7–10 metų. Ateina pietinėse Europos valstybėse vyraujanti mada kapą dengti granito plokštėmis. Taip žmonės sutaupo kapų priežiūrai reikalingo laiko.
„Seniau apie siūlymą plokštėmis uždengti kapą klientai sakydavo: „Oi, ne, velionio neprispausim!“ Žmonės tokiam veiksmui labai priešinosi. Jei provincijoje uždengdavo kapą, vietiniai sakydavo, kad artimieji labai blogai padarė, užklojo, kad velionis neišlįstų“, – pasakojo jaunas vyras.
Granitas pigiau už lauko akmenį
Paminklams tėvas ir sūnus Mackevičiai naudoja Karelijos granitą. Perka didžiulį bloką ir užsako supjaustyti 7 cm storio plokštėmis. Šlifuoja ir iki blizgesio poliruoja patys.
Lietuviškas akmuo paminklų gamybai netinka. Gulėję paviršiuje, gavę daug drėgmės ir saulės, mūsų akmenys dažnai būna nekokybiški. Iš pažiūros nesimato, kas akmens viduje, o po pusdienio šlifavimo išlenda blogybės: gausybė suaižėjimų, įtrūkimų, nelygios spalvos.
Be to, pirkti iš Karelijos atvežtą granitą pigiau nei iš laukų susirankioti lietuviškus akmenis. Prosenelis ir senelis akmenį kalė kaltais, o šiais laikais darant paminklą likę mažai rankų darbo. Supjaustyto akmens plokštė dedama į stakles, sukasi 7 skirtingo šiurkštumo keraminiai diskai ir leidžiama vandens srovė. Jei gaminys ruošiamas dirbtuvėse, raidžių kalimas irgi atliekamas elektriniu įrankiu, aukšto slėgio smėliapūte. Tik tais atvejais, kai reikia užrašo ant jau kapuose stovinčio paminklo, akmenkaliai dirba senuoju būdu, stuksi paprastais kalteliais.
Pyko, kam stūmė prie akmens
„Nenorėjau savo gyvenimo sieti su akmeniu, nei tėtis, nei senelis neskatino eiti jų pėdomis. Svajojau dirbti banke ar panašioje įstaigoje finansininku, o po studijų vis dėlto tapau akmenkaliu“, – pats V.Mackevičius stebisi, kaip gyvenimas pakoregavo svajones.
Mokykloje jam gerai sekėsi tikslieji mokslai, todėl pasirinko ekonomikos studijas.
„Antrame kurse supratau, kad nepatinka ilgai sėdėti prie kompiuterio ir nuolat skaičiuoti, man reikia gamtos, gryno oro, judėjimo ir fizinio aktyvumo. Studijų nemečiau, bet viduje jau ėmė kirbėti mintis, kad pagal specialybę nedirbsiu. Tarsi savaime atsigręžiau į tai, nuo ko bėgu, nėjau pas akmenį, tai jis pats pas mane atėjo“, – šypsosi jaunas vyras.
Prisimena, kad močiutė vis ragindavo žiūrėti, kaip senelis ir dėdė pluša prie akmenų, ragindavo mokytis jų amato.
„Ji sakė: ir tu kalsi. Priešgyniaudavau, net pykdavau. Paskui lyg netyčia ėmiau piešti ant popieriaus paminklų formas, perpratau principą, kaip atmatuoti tekstui vietą, kaip turi atrodyti raidės“, – sako pašnekovas.
Kai jam buvo 12 metų, pirmąkart pabandė akmenyje iškalti žodžius. Gražiai nepavyko. Pagavo entuziazmas padaryti taip, kaip daro tėvas ir senelis. Ant tos pačios plokštės kalė tol, kol raidės sugulė lygiai ir dailiai. Tada jau galėjo padėti tėčiui ir dėdei.
