– Kaip nutiko, kad iš tolimojo Izmyro teko net penkeriems metams kraustytis į Vilnių?
– Baigusi mokyklą Turkijoje turėjau galimybę tęsti mokslus universitete ir tapti matematikos mokytoja, bet tai nebuvo tai, apie ką seniai svajojau. Mane visuomet traukė darbas, susijęs su vadyba, verslo industrija. Sprendimas atvykti būtent į Lietuvą nebuvo spontaniškas, nes teko girdėti, kad Lietuvoje stipriausias inžinerinių mokslų universitetas Baltijos šalyse, tad apsispręsti sunku nebuvo. Šiuo metu esu civilinės inžinerijos studijų pirmakursė. Vos tik atvykusi į Lietuvą, metus praleidau mokydamasi anglų kalbos, prieš prasidedant studijoms, turėjau laiko čia apsiprasti.
– Ar tiesa, kad inžinerijos studijos yra tam tikra jūsų šeimos tradicija?
– Taip. Mano tėvas yra inžinierius, jis turi savo kompaniją, joje darbuojasi ir mano dėdė. Ši kompanija – šeimos verslas, ir aš taip pat norėjau po studijų joje dirbti.
– Nemažai moterų Turkijoje renkasi ne karjerą, o šeimą. Ar sprendimas studijuoti užsienyje nebuvo namiškiams netikėta staigmena?
– Mano kartos merginos nori studijuoti, turėti profesiją. Tai, apie ką kalbate, labiau būdinga mano mamos kartai, tada nedaugelis moterų ryždavosi dirbti ir mieliau likdavo namuose. Mano šeima palaiko mano sprendimą studijuoti ir nesvarbu, ar kalbame apie inžineriją, ar kitas studijas, jie džiaugiasi ir didžiuojasi mano sėkme. Mano tėtis visuomet rėmė mano sprendimus. Pamenu, mokykloje lankiau dramos klubą, mano tėvas šia veikla nesižavėjo, bet gerbdamas mano sprendimą tam nesipriešino, tad kai atėjo eilė rinktis studijas, ryžausi paklausyti patarimo ir jį pradžiuginti.
– Tikriausiai buvo galimybių vykti studijuoti į bet kurią islamišką šalį?
– Taip, bet norėjau vykti į Europą. Europoje gautas išsilavinimas mano šalyje labai vertinamas. Lyginant su Turkija, Lietuvoje studijuoti nėra brangu, pragyvenimas nereikalauja didelių išlaidų. Lietuva – saugi šalis, be to, man labai patinka žiema.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą?
– Truputį stebino lietuvių santūrumas, niekas gatvėje nesišypso ir net gatvėje paklausus adreso, niekas neskuba padėti. Iš pradžių tai savotiškai nuvylė, bet universitete sutikau daug šiltų ir draugiškų žmonių. Mano geriausia draugė – lietuvė – Monika. Kartais juokauju, kad ji taip pat veikiausiai yra turkė, nes kai kartu leidžiame laiką, neiškyla jokių nepatogumų dėl kultūrų skirtumo.
Kai pažinau daugiau lietuvių, supratau, kad jie nėra šalti žmonės, tiesiog juos reikia geriau pažinti, pabendrauti. Kartais pati vis dar negaliu patikėti tuo, kad čia atvykau ir taip smarkiai pakeičiau savo gyvenimą. Galimybė studijuoti Lietuvoje man reiškia labai daug.
– Mūsų gatvėse beveik nėra plaukus dengiančių moterų. Ar teko atsidurti nemaloniose situacijose dėl išskirtinės aprangos ar smalsių praeivių žvilgsnių?
– Tai jokia problema. Nors šalyje, iš kurios atvykau, esama tam tikrų taisyklių dėl skarelės ryšėjimo, daugelis moterų jau seniai jų nepaiso ir gatvėse jūs sutiksite ir plaukus prisidengusių, ir to daryti neketinančių merginų. Lietuviai, mano akimis, gerbiantys kitą kultūrą ir kitas tradicijas, tad nebuvo tokių situacijų, kuriose būčiau pasijutusi labai nepatogiai.
– Ar ramadano laikotarpiu Lietuvoje tenka keisti įprastą gyvenimo būdą?
– Taip, dėl laiko ir geografinių platumų skirtumo ramadanas Lietuvoje trunka ilgiau nei Turkijoje. Saulė leidžiasi vėliau, tad pasninkas trunka ilgiau, tačiau oras šiek tiek vėsesnis, o tai padeda lengviau išlaukti vakaro. Ramadano metu stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti namuose.
– Ar sunku Lietuvoje maitintis pagal turkiškas tradicijas?
– Čia tikrai galima surasti įvairių maisto produktų, bet prekybos centruose nuolat skaitau produktų etiketas. Mėgstu ir tradicinius lietuviškos virtuvės patiekalus, tokius kaip šaltibarščiai. Tiesa, Turkijoje turime labai panašų patiekalą. Ypač man patinka tradicinis lietuviškas šakotis, esu vieną skraidinusi savo šeimai į Turkiją. Mane ypač džiugina saldumynų pasirinkimas parduotuvėse.
– Lietuvių kalba nėra labai lengva – ar pavyko jos pramokti?
– Universitete ir su draugais daugiausia bendrauju angliškai, lietuvių kalba tikrai sunki, ypač gramatika. Žinoma, parduotuvėje galiu paklausti „Ar galėčiau gauti maišelį?“, jei viešoje vietoje pamatau vyresnio amžiaus žmogų, kuriam reikia pagalbos, paklausiu jo „Ar galiu jums padėti?“, taip pat žinau keletą labai reikalingų frazių, tokių kaip „Viskas bus gerai“ ir pan. Per likusį laiką Lietuvoje planuoju pramokti rusų kalbos. Tai labai reikalinga kalba Turkijoje ir daugelis kompanijų tai laiko dideliu privalumu.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti pradedant studijas Lietuvoje?
– Man daug pagelbėjo Lietuvoje studijuojantys turkai, daug vertingos informacijos gavau iš jų. Žinoma, auditorijoje lietuviai studentai ko nors nesuprasdami visuomet gali dėstytojo perklausti lietuviškai, tad kartais tekdavo kaip reikiant paplušėti, norint išsiaiškinti vieną ar kitą dalyką. Dažnai turėdavau mokytis daug daugiau už savo kolegas. Pradžioje nerimavau, ar sugebėsiu mokytis būtent dėl kalbos, bet laikui bėgant šis klausimas išsisprendė.
– Ar tiesa, kad po paskaitų savo laiką skiriate labdaros projektui?
– Savo universitete esu projekto „Bamboo Social Awareness club“ atstovė. Tai turkų studentų projektas, kuris vykdomas keliose šalyse. Juk aš ir mano kolegos, kurie atvyko studijuoti iš Turkijos, Lietuvoje praleisime ne vienerius metus, tad norime įsilieti į universiteto bendruomenę, o kartu ir nuveikti ką nors naudingo.
Su bendraminčiais universitete organizavome socialinę akciją, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į vandens stygių Afrikoje. Prekiavome tradiciniais turkiškais patiekalais ir saldumynais, o visos už juos surinktos lėšos skirtos labdarai. Per šią akciją pavyko surinkti 600 eurų, tikimės, kad kitų renginių metu pavyks surinkti pakankamą sumą šuliniui viename Čado miestų įrengti. Gėlo vandens stygius labai opi problema. Prie šios iniciatyvos nusprendžiau prisidėti po to, kai pati pamačiau filmuotą vaizdo medžiagą iš Afrikos. Vaizdai, kaip žmonės su mažais vaikais priversti ieškoti gėlo vandens, šokiruoja, per karštį jiems tenka įveikti daugybę kilometrų. Juk tokiose sąlygose galėjome atsidurti kiekvienas iš mūsų – galėjome būti vienu iš tų vaikų, bet nesame. Tai paskata jiems padėti, jei aš būčiau vienas iš tų vaikų, tikrai tikėčiausi, kad kas nors man pagelbės.
Nustebino projekto pavadinimas? Tikriausiai žinote, kad pasodintas bambukas kurį laiką neauga iš viso, o paskui per dieną ūgteli net iki 10-ties centimetrų. Taip ir mūsų projektas – pradžioje atrodė, kad viską bus labai sunku išjudinti, bet štai laikui bėgant, veiklos rezultatai tik gerėja.
– Neseniai Turkiją sukrėtė teroro aktai Ankaroje ir Stambule. Kokios emocijos užplūdo skaitant šias naujienas, matant vaizdus iš išpuolių vietų?
– Tai labai liūdna. Su manimi Vilniuje butą kartu nuomoja mergina, kurios tėtis dirba policininku Ankaroje. Mano draugė nuolat skambino į Turkiją, bandė sužinoti, ar jos šeimai viskas gerai, ar jie saugūs. Kai vyksta tokie dalykai, sunku būti toli nuo namų.
– Ar šeima nesijaudina, kad vieną dieną iš Lietuvos į Turkiją parsivešite ne tik universiteto diplomą, bet ir lietuvį vyrą?
– Manau, kad tikrai nesijaudina. Esu žmogus, gyvenantis pagal savo religijos priesakus, ir tai neįmanoma. Be to, suvokiu, kad galimybė studijuoti čia – unikali, tad norėčiau tam skirti visą savo laiką.
