Egipte ji gyvena dvylika metų. Iš pradžių moteris įsikūrė Šarm aš Šeiche, pastaraisiais metais savo namais vadina Hurgadą.
Mokyklą jį įkūrė sulaukusi čia gyvenančių lietuvių palaikymo – Egipte laimę suradusios moterys nori, kad jų atžalos žinotų savo šaknis, kad gimtąja kalba mokėtų ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti. To paties nori ir Justina, su vyru auginanti du sūnus – ketverių ir septynerių metų.
– Kada ir kaip įsikūrė lituanistinė mokykla Egipto kurorte?
– Lituanistinė mokykla Hurgadoje buvo įsteigta prieš dvejus su puse metų. Dabar joje mokosi apie dvi dešimtis vaikų. Kone be išimties jų tėvai – vietiniai, o motinos – lietuvės. Iš jų noras puoselėti atžalų lietuvybę – labai stiprus, gal netgi stipresnis, nei kad būtų gyvenant gimtinėje.
Mokykla įsikūrė tuomet, kai aš pati persikrausčiau iš Šarm aš Šeicho į Hurgadą. Šarm aš Šeiche nebuvo daug lietuvių, vos kelios šeimos, tad ir mokyklos kurti nebuvo prasmės.
Atvykusi į Hurgadą pamačiau, kad čia lietuvių yra daug. Supratau, kad mokyklos reikia. Susibūrė iniciatyvinė grupė. Taip mokykla įgijo stuburą.
Šiuo metu Hurgadoje gyvena 25 lietuvių vaikai iki 13 metų.
Atradau tokią šeštadieninės mokyklos darbo formulę, kuri tinka ir man, ir, manau, mokyklai: pirmąją valandą vyresnieji mokosi lietuvių kalbos, o paskui su mažaisiais imamės įvairių darbelių, žaidimų, piešiame, dainuojame.
- Lietuvoje dirbote rinkodaros srityje. O ten ėmėtės pedagogikos. Atrodytų, erdvės dirbti pagal specialybę Egipto kurorte daug.
– Mokykla atsirado ne iš finansinių sumetimų. Turėjau ir turiu kitą darbą, netgi du darbus. O mokyklą kurti pastūmėjo tai, kad, kaip sakau, rinkoje atsirado poreikis. O kam užsiimti tuo, nebuvo.
O ir savo vaikais rūpinausi. Mano berniukai – taip mano mokiniai.
- O kokie kiti jūsų darbai?
– Dirbu nekilnojamojo turto srityje. Taip pat turiu vazoninių gėlių verslą – meniškoji mano sielos dalis ieškojo saviraiškos. Kuriu, manau, ne tik man, bet ir kitiems gražius vazonus. Technika – virvelinis pynimas. Tokie vazonai su gėlėmis tampa namų puošybos detalėmis.
Tai Egipte paklausu, vietinius mano vazonai domina. Juolab domiuosi mados tendencijomis, tuo, kokias spalvas 2016-aisiais siūlo dizaineriai.
– O Lietuvoje galima įsigyti jūsų kūrinių?
– Ne. Lietuvoje ir taip labai didelis pasirinkimas. O Egipte pasiūlos nėra.
– Šeštadieniais dalį savo laiko skiriate mokyklai. Kokie yra jūsų mokiniai?
– Daugiausia tai vaikai iš mišrių šeimų, kurie namie kalba dviem kalbomis – lietuviškai ir arabiškai. Šiems vaikams lietuvių kalba – ne tik kalba, tai kur kas daugiau, tai ryšys su mama.
Turėjau mergaitę mokinę – prireikė metų, kad ji su manimi pradėtų kalbėti lietuviškai. Ji suprato viską, bet nekalbėjo. Namų, draugų aplinkoje ji šneka arabiškai arba angliškai. O lietuvių kalba buvo tik jos ir mamos kalba. Todėl, manau, ir prireikė laiko, kad ji suprastų galinti kalbėti lietuviškai ir su kitais vaikais, su manimi.
- ...arba su giminaičiais Lietuvoje.
Grįžimas į Lietuvą labai susijęs su tėvais. Kol jie gyvi, tol grįžtama dažniau, o paskui susimąstoma, ar skristi. Pasaulis juk didelis.
Visos moterys lietuvės, kurias sutikau Egipte, skirtingos. Kiekvienos jų atvykimo istorija unikali ir jų negalima apibendrinti. Tad skaudina, kai mėginama viską suplakti į viena – „nutekėjo į arabų kraštus“. Atrodytų, mes visos vienodos, o taip nėra. Vienoms tai buvo gal meilės paieška, kitoms nardymo aistra, trečioms – dar kas kita.
Per kalėdinį renginį į mokyklą susirinko 100 žmonių, tiesa, atėjo ne tik lietuvės mamos su vaikais, bet ir tėvai.
Kai įkūrėme mokyklą, prie mūsų priartėjo ir ambasada, kuri yra sostinėje Kaire. Anksčiau dažnai tekdavo reikalų tvarkyti vykti į Kairą, o dabar jie pas mus atvyksta, geranoriškai bendrauja, padeda spręsti iškilusias problemas.
Bendra veikla, planai visus mus čia suartina. Neskatinu vykti gyventi į Egiptą, bet norėčiau, kad tos, kurios sprendžia – vykti ar ne, turėtų su kuo pasitarti.
– Apstu stereotipų apie į arabiškus kraštus išvykusias moteris. Jūsiškė patirtis tai paneigia? Lietuvės moterys nori, kad jų vaikai jaustųsi esantys lietuviai, nors ir gimusiais bei gyvenančiais svetur?
– Visi vaikai, su kuriais susidūriau, kalba lietuviškai. Geriau, prasčiau – kitas klausimas. Tačiau dauguma lietuvių renkasi su savo vaikais kalbėti lietuviškai.
Mes daug ką darome ne dėl Lietuvos, o ieškodami komforto zonos, kad galėtume jaustis kaip namie net ir gyvendami svečioje šalyje. Toje komforto zonoje yra ir lietuvybė: prisiminimai, skaitytos pasakos, girdėtos lopšinės.
O tada ateina ir vėliava, ir herbas, ir tai tokioje aplinkoje augantiems vaikams – lyg mama, jos šiluma. Mokykloje jie sulaukia ir kitokios pagalbos: rašyba, skyryba, nosinės, ilgosios. Kurią gali priimti arba ne. Bet kadangi mokykla egzistuoja, lankoma ir kad tais atvejais, kai reikia kokios pagalbos, iškyla problemų dėl patalpų ar metodinių priemonių, man pakanka pasakyti ir iškart sulaukiu paramos, vadinasi, visa tai yra vertinama. Jei taip nebūtų, sėdėčiau joje su savo dviem vaikais.
– Iš kokių lėšų išlaikoma mokykla?
– Mokyklą įkūriau Raudonosios jūros kultūros centro kieme, jis prisišliejęs prie vokiečių mokyklos. Centre vyksta įvairūs užsiėmimai – muzikos, sporto. Ten mes rengiame ir savo pamokas. Tad finansavimo patalpoms mums kol kas nereikia. Mums reikia paramos metodinėmis priemonėmis, jas teikia Švietimo ir mokslo ministerija, o kanceliarinėmis priemonėmis aprūpina ambasada. Jie gerai supranta, ko reikia, nes anksčiau mokykla veikė ambasadoje.
Taip pat iš tėvų renkamas simbolinis mokestis.
Dauguma mokinių – 4-5 metų. Kai jie paaugs ir turėsiu samdyti lituanistą, tuomet svarstysime mokesčio klausimą.
Yra tokių lituanistinių mokyklų, tarkim, Airijoje, kurių mokiniai, lankydami lietuvių kalbos pamokas kartą per savaitę, laiko standartizuotus testus ir išlaiko ne prasčiau, nei tie, kurie mokosi Lietuvoje. Yra ir tokių, kurių mokinių tėvai sako, kad jiems aukštų rezultatų nereikia, nes šeimos neplanuoja grįžti į Lietuvą.
Aš kol kas ieškau, kaip ateityje reikės dirbti man, mūsų mokyklai.
– Jūs jau dvylika metų gyvenate Egipte. Buvo sunku priprasti?
– Iki šiol viskas čia įdomu. Jaučiuosi kaip Indiana Jonesas, vis išgyvenanti nuotykį. Kaip buvo daug kas čia man neaišku, tai ir iki šiol kyla galybė klausimų.
