„Va ir grėblys, ir gryčia, šuniukas, pakinktai, lineika, su kuria jaunieji į vestuves važiuodavo – tikras natūralus kaimas. Aš visą atsimenu, o tu, vaikeli, tikro kaimo turbūt akyse nemačius“, - linksmai čiauška Genovaitė, rodydama į savo dirbinius.
Stebina visus
Genovaitė rodo į ant sienos sukabintas padėkas. „12 muziejų mano darbai aplankė, o kiek svečių sulaukiu čia jau neskaičiuoju. Atvažiuoja ir ekskursijos su vadovais, ir šiaip žmonės iš kažkur išgirdę, ką galima pas mane pamatyti“, - pasakoja moteris ir pripažįsta – svečių sulaukti visuomet malonu.
Anksčiau savo dirbinius moteris dalindavo visiems, dabar jau saugo. Tiesa, vis tiek nemažai jų atsiduria pas kitus žmones.
„Va Gedimino pilis jau kokia aštunta pas mane, Trakų pilis gal ketvirta – vis kažkam padovanoju“, - pasakoja močiutė.
„Kažkada buvo atvykęs į svečius kunigas. Kai pamatė, su kuo aš dirbu, negalėjo patikėti“, - prisimena Genovaitė.
Išties, skamba neįtikėtinai: įspūdingus pastatų maketus, kuriuose matosi net smulkiausia detalė, gražiausius medžio dirbinius, net smulkiausius daiktelius – viską Genovaitė daro naudodamasi vos keliais daikteliais.
„Buvo užsukę užsieniečiai apžiūrėti. Sako: „Jūs tikriausiai didžiausius mokslus baigusi“. O aš sakau, kad mokiausi 8 metus. Tai jie pagalvojo, kad aš su dviem aukštaisiais, o aš juk tik 8 klases baigusi“, - juokėsi vietoje nenustygstanti močiutė.
Įkvėpimas – iš dangaus
Paklausus jos, iš kur įkvėpimas šiems darbams ir idėjoms, ji pakelia akis į viršų.
„Kai mirė mano vyras, labai liūdėjau. Tuo metu dirbau psichiatrinės ligonės skalbykloje. Vieną rytą, labai anksti, eidama į darbą parkritau – taip ir rado gulinčią be sąmonės apsnigtą. Paskui antrą kartą toks pats dalykas nutiko, kai lankiau vyro kapą“, - prisimena moteris.
Tuomet ji nemažai laiko praleido ligoninėje, o grįžus ėmė dėtis keisti dalykai.
„Va, - rodo ji pirštu į vieną iš namelių, - mano pirmasis. Vieną rytą nė iš šio, nė iš to, dar 4 valandą tiesiog pašokau iš miego ir matau šitą namelį, tarsi jis ant stalo stovėtų. Atsikeliu – nieko nėra“.
Tas pats kartojosi kelias savaites, kol Genovaitė, net pati to nejausdama, šoko iš lovos ir ėmė darbuotis: „Susirinkau viską, ką namuose turėjau, ir pradėjau meistrauti“.
Ir dabar Genovaitė negali paaiškinti, iš kur jai kyla idėjos sodybų modeliams: „Iškyla prieš akis ir tiek“.
Laiko neskaičiuoja
Genovaitės modeliai – ne šiaip nameliai. Šalia sodybų - ir klėtys, ir vežimai, smulkutės būdos su šunimis, įvairūs namų apyvokos daiktai.
Moteris neskaičiuoja, kiek laiko praleidžia prie savo dirbinių: „Šitą sodybą dariau keturis mėnesius, vat aną per porą padariau“.
Tiesa, jei jau dirba, tai dirba. Užplūdus įkvėpimui moteris prie dirbinių sėdi ir dieną, ir naktį. „Būna atvažiuoja vaikai, o aš taip noriu kurti, kad net laukiu, kada tik jie išvažiuos. Tik išeina pro duris, o aš prie stalo sėdu. Pamatau, kad pietų metas artėja, greitai sušluoju, sutvarkau viską ir lyg niekur nieko laukiu. Būna net naktį sėdu dirbti“, - pasakoja ji.
Sužavėjo prancūzus
Moters dirbiniai buvo sužavėję net prancūzus. „Viską jie apžiūrėjo ir sako: „Mes nuo Baltijos jūros iki Australijos keliavom ir tokių dar niekad nematėm“, - prisimena Genovaitė.
Jos dirbinius prancūzai tuomet norėjo nusipirkti už 40 tūkstančių eurų. „O tais laikais Lietuvoje dar litai buvo, tai aš net nežinojau ką man su tais eurais veikti reikės ir nesutikau“, - prisiminė moteris.
Išgirdę apie tai jie neatlyžo – pasiūlė moteriai Rokiškyje nupirkti bet kokį namą. „Sako: „Tu tik susirask, kas tau dirbtų, mes viską apmokėsime, o tu galėsi prižiūrėti“, - pasakojo Genovaitė. Galiausiai už Genovaitės sodybas interesantai net pažadėjo moterį išsivežti į gražiausią Prancūzijos kurortą, pasamdyti jai tarnaitę ir asmeninį vairuotoją.
„Bet aš nesutikau. O kam man? Vaikus, viską čia palikti… Kas iš to, kad kurortas, jeigu man nebus ten su kuo pasikalbėti. Čia vat užsuka bent kažkas, pabendrauti galiu“, - apie tai, kas svarbiausia, kalba Genovaitė.
