Malaizijoje dirbantis V. Glodenis: „Reikia ne tik pjaustyti maistą šaukštu“

Per Lietuvos televiziją šiuo metu rodomas klipas, kviečiantis visus lietuvius, kur jie bebūtų, per Valstybės dieną giedoti „Tautinę giesmę“. Tuose kadruose matyti įvairiose pasaulio šalyse gyvenantys lietuviai.

 V.Glodenis lengvai pritapo Malaizijoje ir netrukus ėmė kilti karjeros laiptais.<br>Asmeninio albumo nuotr.
 V.Glodenis lengvai pritapo Malaizijoje ir netrukus ėmė kilti karjeros laiptais.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Paulius RUDOKAS,   www.panskliautas.lt

Jun 29, 2018, 1:00 PM

Kai kurie panevėžiečiai vieną iš tų vaikinų atpažino – oro bučinį visiems kartu su kita lietuvaite iš Malaizijos siuntė 27-erių Vykintas Glodenis.

Jis himną liepos 6-ąją giedos gimtinėje. Taigi ir pasigavome mes jį Panevėžyje. Ir paklausinėti, oi, kiek visko norėjome!

– Prieš trejus metus, vos baigęs Vilniuje ISM universitetą, atsidūrei Malaizijoje. Paprastai visi dumia į Vakarus. Kaip tai atsitiko?

– Nusprendžiau visų pirma rinktis įmonę, o ne valstybę. Gal būčiau net nepagalvojęs apie Malaiziją, tačiau susižavėjau savo būsima įmone – „Mindvalley“ (liet. „Minties slėnis“) ir klausimų daugiau nebekilo: įmonės vertybės, kultūra, kolektyvas, produktai puikiai atitiko mano idealios darbovietės įvaizdį.

Į Aziją ir šiaip traukė labiau nei į Vakarus. Vakarų valstybės jau paauglystėje išmaišytos skersai ir išilgai – nieko labai pritrenkiančio ten nepamatysi, o štai Azija – jau kita kalba.

– Ar pirmieji įspūdžiai toje egzotiškoje šalyje buvo apgaulingi? Kaip vertini dabar? Kokia ji, ta Malaizija?

– Nepasakyčiau, kad kas nors būtų labai šokiravę – esu atviras, turiu draugų iš viso pasaulio dar nuo mokymosi Panevėžio 5-ojoje vidurinėje laikų. Vis dėlto labiausiai įstrigo paprasti kasdieniai skirtumai.

Malaizijos kavinėse dažniausiai vietoj peilio gausi šaukštą – ne kartą teko bandyti pjaustyti maistą šaukštu.

Suvartojamo cukraus kiekiai yra neįtikėtini – net į šviežiai spaustas vaisių sultis malaiziečiai prideda cukraus, taigi užsisakinėdamas gėrimų privalai pakartoti žodžius „be cukraus“ keletą kartų.

Malaiziečiai labai mažai vaikšto, teisinasi dideliais karščiais. Net ir 10 minučių pėsčiomis atstumas jiems atrodys kaip neįveikiama kliūtis, kuriai būtina pasikviesti taksi. Šiek tiek ironiška, kad man, atvykusiam iš tolimos šiaurės valstybės, karštį atlaikyti yra daug lengviau nei prie kondicionierių pripratusiems vietiniams.

Vis dėlto, paliekant smulkmenas nuošalėje, Malaizijoje gyventi man labai patinka: puikus klimatas, draugiški žmonės, o geriausi pasaulio paplūdimiai ir egzotiškos salos – ranka pasiekiami. Tam yra „AirAsia“ – Azijos pigių skrydžių bendrovė.

– O koks darbas ten, kokia kompanija? Sakei, kad tau svarbu darbo bendruomenė? Kiek žinau, ji be galo marga?

– Mes teikiame intelektualines paslaugas, kuriame mokymosi programas, labai daug investuojame į technologijas. Ir sekasi tikrai puikiai – turime šimtus tūkstančių klientų visame pasaulyje.

Per pastaruosius trejus metus nebuvo dienos, kad jausčiausi lyg eičiau į darbą ar nekantraudamas laukčiau ateinančio savaitgalio.

Labai daug dėmesio skiriame darbuotojų atrankai, vertybėms, kultūrai, gebėjimui imtis iniciatyvos ir visą gyvenimą mokytis. Jei nebūsi geras, rūpestingas ir pozityvus žmogus – būsi atleistas. Įmonės sėkmė priklauso nuo viso kolektyvo darnos, o ne pavienių talentingų darbuotojų.

Atrankos metu mes net nežiūrime į universitetinį išsilavinimą. Knygos, autoriai, programos, iš kurių žmogus mokosi savo iniciatyva, gerokai iškalbingesnis sėkmės faktorius.

Dar nė karto nesusidūriau su intrigomis, nors toje pačioje kontoroje dirba 200 žmonių iš 49 pasaulio valstybių. Skirtingos religijos, profesijos, seksualinės orientacijos, rasės – mums ne kliūtis, o privalumas.

Štai prieš dvejus metus įmonėje rengėme ir Lietuvos dieną – visur trispalvės spalvos, „Jurgelis meistrelis“ ir inscenizuota Kūčių vakarienė su dvylika patiekalų.

Darbe – abipusiu pasitikėjimu grindžiami santykiai: nėra apibrėžto darbo laiko biure, galime dažnai dirbti iš namų, netgi tiesiai iš paplūdimio. Jei esi patikimas – turėsi labai daug laisvės. Pavyzdžiui, aš šiuo metu esu grįžęs į Lietuvą daugiau nei pusantro mėnesio ir dirbu per atstumą sau patogiu laiku.

Taip pat labai svarbu, kad karjeros galimybės priklausytų nuo tavo gebėjimų, o ne nuo įmonėje dirbtų metų skaičiaus. Mažiau nei po dvejų metų tapau departamento vadovu – savo komandoje turiu per 30 žmonių, dirbančių trijuose pasaulio žemynuose ir skirtingose laiko juostose: Kosta Rikoje, Estijoje, Malaizijoje.

– Girdėjau, kad tave aplanko draugai iš Lietuvos? Ką ten parodai? Kokių lietuvių ten sutikai?

– Buvau maloniai nustebęs, kiek daug mano draugų iš Panevėžio 5-osios gimnazijos, ISM ir įvairių jaunimo projektų aplankė Malaiziją per pastaruosius trejus metus – šviesūs, ambicingi lietuviai labai daug keliauja.

Pats Kuala Lumpūras nėra labai įspūdingas (Vilnius turi gerokai daugiau gražių vietų turistams), taigi dažniausiai nuvežu prie garsiųjų bokštų dvynių, indų Batu Caves šventyklos uoloje ir kelių mečečių. Daug įdomiau lankytis Malaizijos rytinėse salose ar jaukiuose pajūrio miestuose.

– Na, o dabar grįžkim į praeitį, Panevėžio laikus. Tu čia baigei garsiąją 5-ąją vidurinę (dabar gimnaziją). Ten visus stulbinai savo bendruomeniškumu, idėjomis. Taip pat ir mokeisi puikiai – laimėjai šalies istorijos olimpiadoje, gavai du egzaminų šimtukus. Ar manai, kad viską būtina suderinti? Ir mokslus, ir aktyvią veiklą?

– Ir taip, ir ne. Mokslai ir papildoma veikla man paklojo pamatus tolesnei sėkmei. Tuo pačiu metu trys geriausi „Mindvalley“ programuotojai iš Maldyvų yra net nebaigę mokyklos, ką jau kalbėti apie universitetą. Užtat kokie šviesūs žmonės jie yra – kiek daug aistros nuolat mokytis ir tobulėti matau jų akyse.

Prisimenu mokyklos laikus su nostalgija – kaip vieną nuostabiausių periodų. Vis dėlto daugybei sėkmingų mano kolegų mokykla ar universitetas asocijuojasi su kančia.

Nemanau, kad egzistuoja vienintelis kelias į sėkmę – gali būti harvardų ar oksfordų mokslų daktaras ar tik baigęs vos kelias klases... Vienintelė privaloma savybė – alkis nuolat augti ir tobulėti tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Jei turėsi ugnelę akyse – nesvarbu, kokį mokymosi metodą pasirinksi.

– Mokykloje dalyvavai debatų klubo veikloje. Žinau, kad ir laurų esi pelnęs pasauliniu lygiu.

– Jau nuo vaikystės supratau anglų kalbos svarbą, o debatai ir turnyrai anglų kalba – vienas geriausių būdų tobulintis. Beje, visada domėjausi politika, dalyvaudavau diskusijose šeimoje jau nuo dešimties metų, taigi traukė debatuoti natūraliai. Vis dėlto nebūčiau įsitraukęs į aktyvų dalyvavimą, jei ne 5-oji gimnazija ir įkvepianti debatų mokytoja Alma Juozaitienė.

Atsimenu, pirmą kartą pabandęs sutrikau ir neatlaikęs įtampos pravirkau. Gali skambėti juokingai, bet debatai – tikrai sunkus intelektualus sportas. Tada nusprendžiau pasitraukti.

Galiausiai prisidėjo ir atsitiktinumas: išsinarinau pirštą, nebegalėjau keliauti su draugais į dviračių žygį, taigi grįžau ir dalyvavau pirmajame debatų turnyre. Laimėjome, tapau geriausiu turnyro kalbėtoju. Taip po truputį ir įsisukau.

Įspūdingiausia buvo dvyliktoje klasėje atstovauti Lietuvos rinktinei Pasaulio individualių debatų ir viešojo kalbėjimo čempionate, ten tapau geriausiu turnyro kalbėtoju, kuriam anglų kalba – ne gimtoji. Tada pirmąkart suvokiau, kad mes, lietuviai, esame ne prastesni už moksleivius iš kitų pasaulio valstybių. Šis suvokimas padeda iki pat dabar – nesvarbu, kur eičiau ir ką bedaryčiau, žinau, kad viskas priklauso tik nuo manęs paties.

– Būdamas bene šeštokas per vietos televiziją apie politiką diskutavai su Seimo nariu rokiškėnu ir vos jo į ožio ragą nesurietei... Juk tiek daug jaunų žmonių bodisi politika, o tau – įdomu?

– Nuo vaikystės tikiu, kad privalu ieškoti gyvenime gilesnės prasmės. Politika pasirodė kaip vienas svarbiausių visuomenės gyvenimo aspektų, kurį ignoruoti būtų tiesiog keista. Neskaičiau knygų, tačiau jau nuo kokių devynerių metų pasinėriau į laikraščius – politines, socialines ir ekonomines aktualijas.

Vienąkart gatvėje televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas išgirdo mane diskutuojant apie politiką ir nusistebėjo, kad kalba dvylikos metų berniukas. Taigi pasiūlė sudalyvauti jo laidose.

Žinoma, nebuvau dar tuo metu stiprus konkurentas, bet svarbiausia, kad suaugę vertino mane kaip lygų. Tai leido patikėti savimi: nesvarbu, koks tavo amžius, – viskas įmanoma.

Vėliau ne kartą su mokyklos draugais dalyvavome įvairiuose konkursuose, buvau net įpratęs nuolat keliauti po Europą bene už dyką, kadangi galimybės moksleiviams ir studentams pasinaudoti ES ir kitų organizacijų projektų lėšomis yra neįtikėtinos. Dėl šios priežasties kartais net negera klausyti galimybių stoka besiskundžiančio jaunimo.

Vienas pavyzdžių – tarptautinė moksleivių Europos Parlamento sesija Strasbūre. Europos Sąjungos konkurse laimėjome teisę atstovauti Lietuvai. Tada Strasbūre dominavome tarp ES valstybių moksleivių: daugumos komitetų pirmininkais ir pranešėjais buvo išrinkti 5-osios vidurinės moksleiviai. Kitų valstybių delegatai stebėjosi: klausinėjo, kas čia per mokykla.

Panaši situacija susiklostė ir Mokomojo Europos Parlamento sesijoje Hagoje, Nyderlanduose. Ten teko galimybė ne tik diskutuoti Nyderlandų parlamento rūmuose, bet ir atstovauti Lietuvai susitikime su Nyderlandų karaliene Beatrix.

Iki šiol atsimenu veidus draugų, kurie priklausė komitetui, paruošusiam „Nord Stream“ remiančią rezoliuciją. Sumaliau tokį sumanymą taip, kad maža nepasirodė, ir ES moksleiviai tada „Nord Stream“ kelią užkirto. Deja, suaugę parlamentarai iš mūsų pavyzdžio nepasimokė.

Tai tik maža dalelytė visų galimybių, kurias man atvėrė domėjimasis politika ir aktyvus dalyvavimas jaunimo organizacijose.

– Studijuodamas įsitraukei į AIESEC veiklą ir jai paaukojai labai daug laiko. Kuo tave patraukė ši studentų organizacija?

– AIESEC siūlo tarptautines savanorystės ir darbo stažuotes studentams ir įmonėms visame pasaulyje. Aš pats savanoriavau Tunise. Organizacija grindžiama socialinio verslo modeliu, kurį valdo patys jos nariai – studentai, taigi būdamas dar pirmuose universiteto kursuose tu iš pradžių išmoksti įvairiausių verslo pasaulių subtilybių (pvz., pardavimų, vaikštant į susitikimus su įmonių direktoriais), o vėliau praktiškai mokaisi lyderystės.

Sunkiausia tai, kad nariai nuolat keičiasi, jiems nėra mokami atlyginimai, pagrindinė veikla vis dėlto išlieka studijos, tačiau kaip vadovas tu privalai išmokti juos įkvėpti ir užtikrinti, kad rezultatai būtų pasiekti. Esi jau jaunystėje įmetamas į sunkų lyderystės sūkurį ir bandai kapanotis – po truputį išmoksti, kad galima pasiekti puikių rezultatų su komandomis be pinigų – atlyginimai nėra pagrindinis motyvacijos šaltinis.

Jei ne ši patirtis, tikrai nebūčiau dabar Malaizijoje ir nedirbčiau „Mindvalley“. Greičiausiai dar studijų metu būčiau pasirinkęs labiau tradicinį – visuomenės primestą – karjeros modelį.

Dažnai iš jaunų žmonių girdžiu, kad jie nežino, kokie jų tikslai, pašaukimas, kokią profesiją pasirinkti... Mano atsakymas paprastas: sėdėdamas ant sofos tikrai nieko nesužinosi – būtina nuolat eiti iš savo komforto zonos ir išbandyti kuo daugiau įvairiausių patirčių. Tik tokiu būdu gali save geriau pažinti. Ir galimybės atsivers savaime viena po kitos.

– Buvote sugalvoję tokią „aferą“: pasikvietėte pulką užsieniečių, aprodėte jiems Lietuvą, o tikslas buvo toks: kad jie visur grįžę pasakotų apie mūsų šalį, kad daugiau žmonių apie ją sužinotų. Nenusivylėte, tikite, kad jie išsivežė geriausių įspūdžių?

– Taip, tai buvo vienas iš AIESEC projektų. Gavome hipišką senovinį „Volkswagen“ autobusiuką, surinkome šešis užsieniečius iš skirtingų pasaulio kampelių (JAV, Meksikos, Honkongo ir kt.) ir suorganizavome jiems mėnesio kelionę aplink visą Lietuvą.

Buvo ir juokingų nutikimų. Anykščiuose nusprendėme apsistoti ant ežero kranto – senovinėje sodyboje be elektros. Vienai projekto dalyvei iš JAV bekalbant telefonu su tėvais iš už Atlanto, prie jos prisiartino arklys ir kalakutai. Kad būtumėte matę, kaip užsienietė suspiegė ir puolė bėgti! Gerai, kad jos tėvai negavo širdies smūgio.

Dabar, neabejoju, turime šešis Lietuvos ambasadorius skirtinguose pasaulio žemynuose.

– Visada ieškai iššūkių. Dėl šios priežasties savanoriškai nuėjai į armiją – atlaikei tuomet buvusius bazinius trijų mėnesių Lietuvos kariuomenės mokymus ir tapai rezervo kariu. Baigiant tau buvo sušlubavusi sveikata, tad į paskutinį kelių parų žygį išleido tik pasirašius raštą, kad už pasekmes atsakai pats. Prieš išvykdamas į Malaiziją dar suspėjai įveikti 100 kilometrų per parą. Kiti vos įveikė penkiasdešimt. Kojos vien pūslėmis nuėjusios... Iš kur vaikinui tiek valios?

– Išbandymų žmogui reikia. Taip, buvo ir kariuomenė ir 100 kilometrų žygis pajūriu... Žygyje labai išsekau, kojos – tarsi stabarai, vos galėjo judėti. Nuo 65 kilometro dvejinosi akyse – teko lyg girtam eiti su viena primerkta akimi, o kokios milžiniškos pūslės ant kojų!.. Prisiminsiu visą gyvenimą!

Tą žygį baigėme dviese – su pakeleive mergina. Ji nebuvo nei treniruota, nei sportininkė, tik neseniai palaidojusi motiną, sirgusią onkologine liga. Taigi tada supratau, kad tokį išbandymą kūnas atlaiko tik tokiu atveju, jei stipri dvasia.

– Kiek žadi užsibūti toli nuo gimtinės? Juk žadi grįžti, ar ne? Kaip save įsivaizduoji Lietuvoje?

– Taip, ketinu grįžti, tačiau dar nemąstau apie konkrečias datas. Neprisirišu prie vienos vietos – visą pasaulį matau kaip savo namus. Gali būti patriotas ir kurti Lietuvai vertę, kad ir kuriame planetos kampelyje bebūtum.

Tolimoje ateityje regiu save Lietuvos politikoje. Vis dėlto dar neskubėsiu – jaunystėje, ko gero, išprotėčiau nuo bergždžių diskusijų ir lėto progreso. Eisiu į politiką pasiekęs tam tikrą brandą, „svorį“ ir pasiryžimą eiti kiaurai per bet kokius politinėje sistemoje vyraujančius iššūkius.

– O kaip tavo Panevėžio draugai? Kur jie dabar? Kiek žada grįžti namo?

– Dauguma draugų gyvena Vilniuje – beveik nė vieno neliko Panevėžyje. Didelė dalis buvo išvykusi į užsienį (daugiausia – Didžiąją Britaniją) studijuoti ar dirbti, bet tik maža dalis ten pasiliko. Tai suteikia daug vilties Lietuvai.

Šviesūs mano amžiaus žmonės uždirba pakenčiamai, jaučiasi laimingi gyvendami čia, vykdo įvairiausius internetinius verslus, ypač domisi technologijomis. Dalis dirba internetu kaip laisvai samdomi darbuotojai ir keliauja po pasaulį.

– Kai buvai vaikas, žadėjai tapti Lietuvos prezidentu? O kaip dabar?

– Ir tapsiu. Tik dar reikia pribręsti.

Tokį milžinišką tikslą sau išsikėliau būdamas dešimties ir nuo tada tai yra viena iš varomųjų jėgų.

Keldamas sau aukštus tikslus ir jų siekdamas – nuolat judėsi į priekį. Net jei iki galo neįgyvendinsi pradinių užmačių, galiausiai nueisi daug toliau ir paaugsi kaip asmenybė gerokai labiau, negu kad paaugtum keldamas „realistiškus“ tikslus, kuriuos tau dažnai primeta visuomenė.

– Ką turi pasakyti mūsų gimnazistams, besirenkantiems savo gyvenimo kryptį?

– Svarbiausia – ugnelė jūsų akyse. Jei turėsite aistrą nuolat augti, viskas bus gerai, nesvarbu, ką bepasirinktumėte: profesinę sėkmę, šeimą, santykius, verslą, samdomą darbą, keliones ar kt.

– Tavo žodyne vieni iš populiariausių žodžių yra „tobulėti“, „iššūkiai“. Kitiems pakanka tik „uždirbti“, „turtingai gyventi“...

– Tikiu, kad visų pirma privalai mėgautis ir tikėti tuo, ką darai. Kasdien į darbą einu su šypsena, esu supamas tobulėjimą skatinančios aplinkos, mėgaujuosi kasdieniais iššūkiais ir laisve imtis iniciatyvos. Mane „veža“ nuolatinis progresas ir pozityvūs žmonės aplink.

O atlyginimas... Tai tik antrinis dalykas. Jei mėgausiesi darbu ir jausiesi laimingas kolektyve, būsi nesustabdomas – pinigai ateis savaime! Uždirbu galbūt mažiau nei tautiečiai kur nors Didžiojoje Britanijoje, tačiau mano gyvenimo kokybė, tiek finansine, tiek dvasine prasme, yra tiesiog nepalyginama.

Beje, dvasinė gyvenimo kokybė yra nepalyginamai svarbesnė. Pinigai svarbūs iki tam tikros ribos – kol gali įgyvendinti savo pagrindinius poreikius... Atlyginimas niekada neatneš laimės, jei visų pirma nesugebėsi tapti turtingas savo viduje.

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.