Po šešerių metų emigracijos ji į Lietuvą grįžo su vyru prancūzu. Jiedu metė darbus tarptautinėse kompanijose ir, apsigyvenę Panevėžyje, jame sukūrė savo verslą – atidarė kavinę.
Paskui žmoną į Lietuvą atvykęs prancūzas sakė, kad jam mažesnė šalis ir miestas kur kas patrauklesni ne tik dirbti, bet ir auginti vaikus.
Verslui pasirinko Panevėžį
Kavinės įkūrėja Agnė Butautaitė teigė, kad Lietuvoje kurti verslą lengviau, nei Liuksemburge.
„Turėjome tam tikrą kiekį pinigų ir norėjome kažką nuveikti. O kadangi mes labai mėgstame kavą, nebuvo minčių kažko imtis kito. Tačiau mums teko rinktis, ar grįžti į mano gimtinę – į Lietuvą, ar kurtis Liuksemburge. Įvertinome patalpų nuomos Liuksemburge kainas. Mūsų santaupų būtų pakakę 6 mėnesius nuomos kainai padengti. Ir viskas.
O štai Lietuvoje galėjome metus laiko skirti verslui pasiruošti – išsinuomoti patalpas, jas suremontuoti. Ir viską – iš to paties biudžeto“, – kalbėjo A.Butautaitė.
Kavinės „Kavos dėžutė“ įkūrėjas Christopheris Pfeilstuckeris pasakojo, kad dar gyvendami Glazge, Škotijoje ir nutarę grįžti į Lietuvą pirmiausia dairėsi, kuriame mieste pradėti verslą. „Pasirinkome Panevėžį ir vietą kavinei centrinėje aikštėje. Čia yra visa tai, ko mums reikėjo“, – sakė pašnekovas.
Pasak A.Butautaitės, vietos kavinei jiedu su vyru ieškojo Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose. O Panevėžys buvo viena iš paskutinių stotelių.
„Išvykdama iš Lietuvos išsivežiau ir blogo miesto įvaizdį. Tačiau per pastaruosius metus Panevėžys labai pasikeitė. Jis pašviesėjo, pagražėjo – daug labiau, nei Šiauliai ar kiti miestai.
Be to, Panevėžyje kavinių rinka iki pat šiol nebuvo prisotinta. Jei kas nors ir teigia, kad kavinių yhra per daug, tai nėra tiesa. Žmonės nori susitikti, pasišnekučiuoti, pasidėti gražioje vietoje. O kavinė yra vienas geriausių vietų tai padaryti“, – kalbėjo A.Butautaitė.
Kavinių nebūna per daug
Ch.Pfeilstuckeris sakė, kad jis dirbo labai dideliuose miestuose ir pavargo nuo jų. „Norėjau gyventi mieste, kur žmonės vieni kitus pažįsta“, – sakė jis.
Tad ar dažnai tenka išgirsti klausimą, kodėl jis su Agne nusprendė vykti į Lietuvą ir čia pradėti verslą? Ne bet kur, bet Panevėžyje?
Juk daug kas sako, kad pradėti verslą Lietuvoje yra sunku, nes yra daug biurokratinių kliūčių, dideli mokesčiai.
Pasak A.Butautaitės, pradėjus verslą ir šie klausimai išblėso. Bet kol kavinė dar nebuvo atidaryta, netrūko stabdančių ir atkalbinėjančių.
„Daugybė žmonių sakė, kad pradėjusi dirbti ir turėdama reikalų su valdininkais aš tikrai suprasiu, jog kavinės nepavyks atidaryti. Kad nereikėjo grįžti į Lietuvą – pamatysiu, kaip čia viskas yra, – kalbėjo moteris. – Norėčiau pasakyti, kad pradėti verslą yra labai lengva.
Pamenu, kai su Christopheriu svarstėme, nuo ko viską pradėti. Juk šešerius metus negyvenau Lietuvoje. Turbūt reikia higienos inspekcijos, savivaldybės leidimus gauti? Paskambinau ir ėmiau klausinėti. O inspektoriai sako: „Eik ten ir ten“. Žingsnis po žingsnio, ir viską pasidariau.
Ir štai jau dirbame 1,5 metus, ir niekada nebuvome nuostolingi“.
Tad ar Ch.Pfeilstuckeris jaučiasi laimingas, gyvendamas Panevėžyje? Ar miestas jam nėra per mažas?
„Dirbau didelėse tarptautinėse įmonėse, pavargau. Pastaruosius 10 metų jaučiau, kad didelėse įmonėse nebelikę žmogiškųjų vertybių. Žinoma, pinigai svarbu, bet vis tiek nusprendžiau mesti ir pradėti savo verslą – pagal savo vertybes ir darbo etiką“, – sakė Christopheris.
Dovanojo knygų
Kavinėje yra daug knygų, kurių dauguma – pačių šeimininkų.
„Didžioji dalis knygų yra mūsų. Bet yra ir tokia neįtikėtina istorija. Kai mūsų kas nors klausdavo, ar nebijome palikti daiktų, nes juos klientai išneš, mes tik suklusdavome. Viskas vyksta atvirkščiai. Būna, ateina žmogus ir sako: „Mano bute nebetelpa knygos. Gal galite jas priimti?“. Taigi labai daug knygų mums yra padovanota“, – paaiškino A.Butautaitė.
