O dabar su žmona virtuvės šefe Viktorija Vilniuje įkūrė netradicinį restoraną.
„Lietuvos visada ilgėjausi ir, vos prasidėjus krizei Italijoje, supratau: laikas važiuoti namo“, – pasakojo 35 metų S.Krušas.
Į Vilnių jis grįžo ne tik su patirtimi, bet ir svajone – atidaryti savo restoraną autobuse, panašiame į tą, kokį matė Venecijoje.
Tada Sigitas dar neįsivaizdavo, kaip seksis laikytis pažado sau, – žmonėms džiaugsmą dalyti tiekiant skanų ir geros kokybės maistą.
Į Italiją – paskui motiną
S.Krušas į saulėtąją Veneciją išvažiavo, kai ten neplanuotai apsigyveno jo motina.
„Jai taip patiko šis kraštas, kad nutarė likti. Vos nuvažiavau, sugalvojome, kad reikia atidaryti siuvyklą, nes ji – puiki siuvėja, o nieko panašaus ten nematėme.
Mano gyvenimo Italijoje pradžia nebuvo lengva: teko išbandyti įvairius darbus – nuo dažytojo, elektriko iki duonos kepėjo.
Pastarasis darbas man labai patiko. Nors tai buvo sunku ir vargino, nes dirbau daugiausia naktimis, man buvo labai įdomu“, – pasakojo vyras.
Jis sukosi kaip galėdamas, kad išmoktų ne tik duonos kepimo paslapčių.
„Lietuviai, matyt, tokie jau yra, kad nori viską išbandyti. Prašydavausi pavaduoti kitus kolegas, kad tik išmokčiau jų darbą. Italams tai nebūdinga, bet aš norėjau būti profesionalas.
Per visus tuos metus italai man netapo mieli ar savi. Kalbą irgi išmokau ne iš didelio noro, bet tik dėl būtinybės.
Nors pati šalis, šiluma vilioja iki šiol“, – prisipažino S.Krušas.
Vyras džiaugiasi, kad šių metų vasara Lietuvoje priminė tikrą Italiją.
Mintis brendo 7 metus
Su šeima į Vilnių grįžęs S.Krušas greitai susirado šefo darbą picerijoje Užupyje. Ten metus kepė picas, o po to dar beveik metus dirbo kitame sostinės restorane.
Tačiau visą tą laiką Sigito galvoje sukosi viena mintis – nuosavas restoranas autobuse ant ratų.
„Ši svajonė brendo beveik septynerius metus. Nuo tada, kai panašų restoraną autobuse pamačiau Venecijoje. Ten visi dievina picą, ieško vietų, kur jos skaniausios. Tas autobusas buvo viena iš tokių.
Mane jis iškart sužavėjo, supratau, kokį kursiu pats. Galbūt todėl viskas taip gana sėkmingai klostėsi jį įrengiant.
Užtrukau beveik metus ir šiemet kovą svajonę išpildžiau – Vilniuje duris atvėrė mano restoranas autobuse „Pizzatour“, – šypsodamasis sakė S.Krušas.
Savo klientams virtuvės šefas siūlo ne tiktai picų, bet ir itališkų desertų – juos gamina Sigito žmona Viktorija.
„Jeigu tik pavyks įsitvirtinti ir suburti klientus, pasiūlysiu jiems ir daugiau itališkų patiekalų – lazanijos, makaronų. Man labai norisi žmones skaniai ir sočiai pavalgydinti, parodyti, koks yra kokybiškas maistas.
Pastebiu, kad Lietuvoje žmonėms dar labai dažnai brukamas pigus maistas, taupoma kokybės sąskaita vien dėl kiekybės.
Būtent todėl nesiekiu turėti labai daug klientų, nevažinėju į renginius, mat tai menkina kokybę“, – tikino S.Krušas.
Jaučiasi neprašovęs
Paklaustas, ar įmanoma Lietuvoje pragyventi siekiant gardžiai ir nebrangiai pamaitinti žmones, S.Krušas sakė dar tikintis tuo. Tačiau su sunkumais jis susiduria kasdien.
„Nesulaukiau jokios pagalbos iš valstybės ir vietinės valdžios, jokių lengvatų verslui.
Atrodo, savam kraštui nereikia naujovių ir idėjomis tikinčių žmonių. Bet aš dar tikiu, kad man pavyks išsaugoti savo svajonę“, – kalbėjo vyras.
Raudono autobuso sunku nepastebėti Vilniaus gatvėse. Kol kas jis stovėjo vos trijose skirtingose sostinėse vietose. Kaip sako pats S.Krušas, jo svajonių vieta – miesto centras, galbūt Užupis.
„Man pica yra svarbus patiekalas, todėl jai skiriu daug dėmesio.
Manau, kad geriausia reklama – skonis. Matau, kad tarp lietuvių mėgstamų patiekalų vis dažniau atsiranda itališkos virtuvės maisto. Vadinasi, neprašoviau“, – įsitikinęs S.Krušas.
Tamsias mintis į šalį vejantis vyras sako, kad reikia tikėti tuo, ką darai, ir sėkmė nepaliks.
