Kepa vegetariškas picas
Meilė picoms Gedimino Bražiūno šeimą paskatino atidaryti piceriją. Kadangi visi jo šeimoje yra vegetarai, tai ir picas jie kepa vegetariškas.
Apskritai trys šeimos vaikai picerijoje jaučiasi kaip namie. Tad jų tėtis turėjo įvesti taisyklę, kiek ir kada jie gali valgyti picų.
Pasak picerijos savininko G.Bražiūno, jiems leista prisivalgyti šių patiekalų kartą į savaitę.
“Aš pats asmeniškai negaliu jų nevalgyti, nes mano darbas yra tai daryti – ragauti. Turiu sužiūrėti, ar padažas geras, ar tešla gerai pakilusi. Labai daug niuansų šiame darbe. Tai neišvengiama, dėl to ir esu pilvotas, kaip ir visi čia dirbantys“, – nusijuokė jis.
Kadangi picos mėgstamiausias šio vyro maistas, jis nepaliauja tobulinti ar kurti naujų receptų.
Anot Gedimino, gerą picą iškepti – tai ne tik tešlą užminkyti ir užkrauti pomidorų padažo. Jos skoniui didelę įtaką daro daug veiksnių: ir krosnies temperatūra, ir kepėjo nuotaika, ir net mėnulio fazės bei picerijos lankytojų emocijos.
O geros nuotaikos picerijoje netrūksta – čia picas kepa bei padavėjais dirba muzikantai ir aktoriai.
Pasak G.Bražiūno, tai nestandartinė vieta.
„Tai „vegetariškas“ verslas. Vieni lankytojai sako, kaip pas mus kaip pas „flinstounus“, kiti – kaip pas „hobitus“. Nes viskas čia yra iš molio nudrėbta, labai daug darbo įdėta, mozaikų prikurta“, – sakė šeimininkas.
Grįžo iš Londono
Picerija vilniečiui – jau antras jo sukurtas restoranas. Maitinimo verslo jis ėmėsi grįžęs iš Londono.
„Mes septynerius metus gyvenom Anglijoje. Bet niekada negalvojau apie tai, kad joje visam laikui. Ten mes gyvenome: neatsivežiau pinigų iš Anglijos, bet atsivežėme daiktų, kuriuos užgyvenome“, – kalbėjo G.Bražiūnas.
Per septynerius darbo metus įvairiuose Londono restoranuose lietuvis įgijo neįkainojamos patirties. Jis teigia, kad darbas juose buvo sunkus.
„Kai nuvažiavau į Angliją, pamačiau, koks iš tikrųjų yra darbas virtuvėje. Tai nėra tas pats, kaip stovėti su keptuve prie krosnies ir gražiai dėlioti maistą į lėkštes.
Taip nėra. Anglijoje tenka pradėti nuo žemiausios pakopos ir kilti aukštyn, kaupiant patirtį. Ypač, jei tai daryti pradedi būdamas jaunas“, – sakė vyras.
Pavargęs nuo įtemptos Londono restoranuose lietuvis vėliau padirbėjo sodininku. Jis važinėjo po šalį ir prižiūrėjo išpuoselėtus anglų sodus.
Pasak G.Bražiūno, jis neišsigina minties, kad dar grįš ir prie sodininko amato. Galbūt tada, kai maitinimo verslas įsibėgės ir jam nebereikė jo taip atidžiai prižiūrėti kaip šiuo metu.
