Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
31 metų pedagogas A.Bitautas Vilniaus Taikos progimnazijoje vaikus moko istorijos ir etikos. Jau kelerius metus jis į darbą skuba tais pačiais kiemais, kuriais į mokyklą bėgdavo pats būdamas mokinys. Dalis šios progimnazijos mokytojų dar pamena jo išdaigas.
„Mokiausi gerai, bet padūkdavau. O dabar, galima sakyti patekau į kitą barikadų pusę – iš mokinuko tapau pedagogu“, – šypsodamasis prisiminė A.Bitautas.
Apsisprendė per praktiką
Vaikystėje A.Bitautas nesvajojo apie darbą mokykloje.
Kad tikrai nori tapti mokytoju, jis suprato tik ketvirtame kurse Lietuvos edukologijos universitete (LEU) studijuodamas istoriją. Tai nutiko per pedagoginę praktiką.
„Man patiko tai, ką darėme per praktiką. Žinoma, nereikia norėti, kad iškart tavo vedamos pamokos būtų tobulos. Nereikia įsivaizduoti, kad iškart tapsi supermokytoju. Metus dvejus turi padirbti, kad susikurtum savo sistemą, kad užaugtų oda.
Per praktiką supratau, kad tai įdomus, prasmingas ir visuomenei naudingas darbas“, – pasakojo pedagogas.
Jam gaila, kad LEU nebeliko.
„Netrukus susidursime su mokytojų stygiaus problema. Vasarą susidūrėme su tokia bėda, padavėme skelbimą, kad ieškome mokytojo, kandidatų nebuvo, o tie, kurie atėjo, buvo su nekokiomis kompetencijomis“, – sakė A.Bitautas.
Norėjo ne šiltnamio sąlygų
Po studijų jaunasis pedagogas pradėjo dirbti geriausioje Lietuvos mokykloje – Vilniaus licėjuje.
„Darbas su motyvuotais mokiniais reikalavo stipraus pasirengimo. Tačiau ten neiškildavo elgesio problemų, kurios būdingos kitoms mokykloms. Galvojau, kad derėtų pamėginti padirbėti ir ne šiltnamio sąlygomis.
Būna pedagogų, kurie didžiuojasi dirbantys geriausiose mokyklose. O tu pamėgink su nemotyvuotais aštuntokais pasiekti rezultatų“, – kalbėjo A.Bitautas.
Dairytis darbo kitur skatino ir licėjuje turėtas menkas krūvis.
Kiek pasiblaškęs jis nuėjo dirbti į savo „gimtąją“ mokyklą. Tai, kad buvę mokytojai tapo kolegomis, jam nesukėlė šoko. A.Bitautas svarstė, kad gal būtų buvę nerimo, jei į savo progimnaziją būtų nuėjęs dirbti išsyk po studijų.
„Atėjau jau įgijęs patirties, tad ir savo mokytojus galėjau pamokyti“, – prisiminė istorikas.
Stereotipai išsyk sugriūvo
A.Bitautas iki šiol prisimena savo pirmąją pamoką.
„Atėjau su savo įsivaizdavimais, stereotipais. Maniau, kad vaikai mane atakuos tikrindami mano dalykines žinias. O jie pradėjo klausinėti, ar turiu žmoną, ar į mokyklą atvykau automobiliu.
Dabar visą tai žinodamas pirmąsias pamokas su naujomis klasėmis kitaip pradedu“, – šypsodamasis pasakojo mokytojas.
Ilgainiui, po kokių trejų metų, jis suprato bepradedantis kartotis. Kad rutina nepasiglemžtų, mokytojas ieško naujų mokymosi metodų, naujų užduočių, stengiasi įtraukti filmų ištraukas, tai padeda susiformuoti platesnį pasaulėvaizdį.
„Kiek man leidžia finansinės galimybės, stengiuosi susipirkti naujausias knygas. Jei mokytojas nežino nieko daugiau, nei kad vadovėliuose parašyta, koks jis pedagogas.
Istorija – tai ne tik datų kalimas. Mūsų pagrindinis uždavinys – ugdyti Lietuvos Respublikos pilietį. Labai svarbu tai, kokias jis vertybes išsineš iš mokyklos, ką jam reiškia tėvynė, ką jam reiškia protėvių kovos už laisvę, kaip ta laisve turėtume naudotis šiandien.
Man svarbiausia, kad vaikai ugdytųsi vertybes, o ne tai, kokį pažymį jis gauna – dešimtuką ar šešetuką. Jei jis užaugęs sutikęs gatvėje su manimi pasisveikins, bus paslaugus vyresniems žmonėms, man bus didžiausias pasiekimas“, – aiškino A.Bitautas.
Papildė savo racioną
Istorijos mokytoju A.Bitautas dirba aštuonerius metus.
„Prieš dvejus metus nutariau į savo racioną įtraukti etiką. Tai buvo nemenkas iššūkis. Neturime vadovėlių. Mokinių motyvacija mokantis etikos menka. Neretai į šį dalyką ir tėvai, ir mokytojai žiūri taip: ai, kas čia tokio ta etika. Tai ne pamoka.
Man toks iššūkis labai patiko, stengiuosi sudominti vaikus, diskutuojame su jais apie visuomenės problemas“, – pasakojo pedagogas.
Šiemet jis apgynė daktaro disertaciją iš istorijos edukacijos, taip pat tapo inovatyviausiu socialinių dalykų mokytoju.
„Kiekvienas pripažinimas mielas širdžiai. Ir kiekvienas toks dalykas rodo, kad ne veltui pasirinkai mokytojo kelią. Nebūčiau tapęs mokslininku, jei nedirbčiau mokykloje. Šiam darbui parašyti reikėjo kompetencijų iš įvairių sričių.
Labai didžiuojuosi ir savo mokinių pasiekimais. Tarkim, labai gera, kai žinai, kad tavo mokiniai apsigina disertaciją užsienyje, nors dar ir pats nesi senas“, – sakė A.Bitautas.
Ar jis kada nors suabejojo savo pasirinkimu?
„Visko būna. Nereikia norėti, kad visos tavo pamokos būtų parodomosios. Mes, mokytojai, bendrajame su žmonėmis, asmenybėmis, vaikais, kurie mėgsta iškrėsti išdaigų, išveda tave iš kantrybės. Tada apie daug ką susimąstai.
Bet aišku viena, kad jokio kito darbo taip gerai dirbti tu tiesiog nemoki“, – juokėsi A.Bitautas.
Jis neleidžia sau, kad kantrybės taurė persipildytų. Tuomet visomis išgalėmis mėgina suprasti, kas tiems padūkėliams įdomiausia, dar labiau stengiasi surasti bendrą kalbą
A.Bitautas turi vieną mokinį, kuris vengia lankytis kitose pamokose, bet visuomet ateina į istoriją.
„Tiesiog mudu susitikome viešojo transporto stotelėje. Paklausiau, kur jis važiuoja, pasakė, kad gitaros stygų pirkti, tuomet jam daviau namų užduotį paruošti darbą apie metalo istoriją, o jam tai labai patiko.
Kai randi kelią į žmogaus širdį, jis tavęs klauso“, – kalbėjo A.Bitautas.
Jam sušildė širdį ir mokinių dovana – gimtadienio proga vaikai įteikė vardinio mineralinio vandens: „Vytautas“ virto „Bitautu“.
Pažvelgia vaikams į sielą
Kartais A.Bitautui tenka kalbėtis su vaikais ne tik apie mokomuosius dalykus. Kai kurie pokalbiai būna kur kas intymesni.
„Dirbdamas mokytoju išlavini pastabumą. Pažiūri į žmogų ir žinai, ar jis nusirašinės, ar jis patiria patyčias. Labai svarbu laiku pajusti, kad vaikai patiria problemų, ir priimti sprendimus.
Jei vaikas išsipasakoja, vadinasi, tavimi pasitiki. Visuomet sutariame, ką galiu daryti, ar vis dėlto tai, ką man papasakojo, turi likti tik tarp mudviejų“, – sakė pedagogas.
Apie savo darbą, jo užkulisius A.Bitautas ketina parašyti knygą, visi patyrimai sugultų į memuarus.
„Mokytojas turi būti aktorius. Nevalgęs, pavargęs, bet turiu taip suvaidinti, kad jie to nepajustų.
Užsibrėžėme tikslą, kad mokytojas iki 2025 metų taptų prestižine profesija. Tai pirmas, esminis dalykas. Bet pakelkime algą 50 procentų. Tuomet mokytojas galės sau leisti nueiti į muziejų. Nes dabar pagalvoji – į muziejų ar nusipirkti maisto“, – dar pridūrė.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
