„Priėmiau šį iššūkį, kuris pakeitė mano gyvenimą, taip atsirado kryptis ir motyvacija. Airijoje gyvenu jau, o gal dar tik, ketvirti metai“, – sakė mediciną studijavusi, bet pedagoge tapusi lietuvė.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt.
„Mes nuolat ko nors siekiame, tačiau iš tiesų visų mūsų laimei, svajonei reikia tik kažko, kas paskatintų mus judėti pirmyn.
Didžiąją dalį gyvenimo studijavau, baigiau medicinos studijas, vėliau iškilo hamletiškas klausimas: būti ar nebūti? Taip manyje prabudo mefistošeliškas žmogus, kuomet suvokiau, kad pažinimo, vizijos ribos panašios į horizontą: kuo labiau artėjau, tuo labiau jos tolo.
Bandžiau atsakyti į klausimą ar tas horizontas išties buvo mano? Pasirodo, ne mano. Šiame klausimų ir atsakymų kelyje mano vedlys buvo rašymas“, – apie gyvenime iškilusius iššūkius pasakojo J.Urbelienė.
Taip Jurgita iš medikės kelio pasuko lietuvių filologės keliu.
„Tai buvo savęs ieškojimo kelias. Be galo myliu gyvenimą, mėgstu jausti, kad gyvenu, iššūkiai suteikia gyvenimui skonio. Leidau sau ieškoti, rizikuoti ir niekada to nesigailėjau, nes tai suteikia gyvenimui dinamikos“, – atskleidė J.Urbelienė.
Dirba airiškose mokyklose
Naujos patirties pasisemti į Airiją J.Urbelienė išvyko 2015 metais. Nuo tada, pačios pradžios, ir dirba lietuvių kalbos mokytoja Dubline.
„Patys pirmi nedrąsūs žingsneliai buvo savaitgalinėje lituanistinėje mokykloje „4 vėjai’’, kurioje ir dabar šeštadieniais mokau vaikus“, – sakė J.Urbelienė.
Praėjusį rugsėjį prasidėjo naujas etapas. Nuo rugsėjo Jurgita – trumpojo lietuvių kalbos kurso mokytoja airių vidurinėse mokyklose „Bremore Educate Together’’ ir „Hartstown Community School’’.
Šiais trumpaisiais lietuvių kalbos kursais susidomėjo 25 mokiniai.
„Per savaitę gimtosios kalbos pamokoms skiriamos 2 akademinės valandos, bet artimiausiu metu rengiamasi padidinti valandų skaičių“, – sakė J.Urbelienė.
Susiduria su galybe iššūkių
Jurgita mano, kad mediko ir pedagogo profesijos labai panašios.
„Sakoma, kad mediko klaidos greitai pamatomos ir brangiai kainuoja, na, o mokytojo klaidos gal ir ne taip greitai tampa matomos, bet yra ne mažiau svarbios. Tad mano antroji specialybė ne mažiau svarbi nei pirmoji.
Baigusi lietuvių filologės studijas dirbau lietuvių kalbos mokytoja. Šią misiją tęsiu ir čia – Airijoje.
Kasdienybėje susiduriu su tokiomis situacijomis, kai pagalvoju, o kaip perduoti tam vaikui Tėvynės, su kuria jį jau menkai kas tesieja (o gal ir nesiejo), jausmą? Kaip vaikams perduoti kalbos jausmą? Tai akimirka, kai tu neabejoji, bet supranti, kad tai galimybė ieškoti, atrasti ir perduoti“, – tokie iššūkiai tenka Jurgitai.
Taisyklė – kalbėti tik lietuviškai
Daugiausia tarp šios mokytojos mokinių – lietuviai. Vieni puikiai kalba gimtąja kalba, kitų kalboje žioji spragos.
„Gyvendami svečioje šalyje, tampame dvigubos tapatybės žmonėmis. Tenka pripažinti, kad niekur nuo to nedingsime. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek to lietuviškumo bus mumyse, mūsų vaikuose. Kaip augs ir kur prigis mūsų vaikų šaknys, ar taps tikrojo ąžuolo šaka, kaip subrandins vaisių, išpuoselės, išsaugos gilę? Ar priklausys tam tikram kamienui?
Lietuvių kalba daugumai – jau paveldėtoji, bet ne gimtoji kalba. Tad ir aktualiausios šios pamokos lietuviškų šaknų turintiems vaikams, bet pasitaiko ir išimčių. Mano klasėje tarp lietuvaičių sutiksite ir airę, kuri mokosi šios senos ir gana sudėtingos kalbos“, – pasakojo Airijoje jau prigijusi mokytoja.
Klasėje galioja taisyklė – čia bendraujama tik lietuviškai.
„Žinoma, bendraamžių būryje dauguma bendrauja anglų kalba, nes tai jų kasdienė kalba, ir niekur nuo to nedingsime. Mane moksleiviai visuomet užkalbina lietuviškai. Tai džiugina ir visuomet nuteikia optimistiškai“, – pasakojo J.Urbelienė.
Galimybė geriau suprasti savo kilmę
Trumpieji lietuvių kalbos kursai nėra privalomi net lietuviams vaikams, tai pasirenkamasis dalykas. Pasak mokytojos, mokiniai šiuos mokymus vertina kaip galimybę geriau suprasti savo kilmę, kultūrą, tradicijas, palaikyti ryšį su giminėmis Lietuvoje.
J.Urbelienė sakė, kad svarus motyvas ir tai, kad šią mokymosi programą pripažįsta ir „Junior Cycle Profile of Achievement’’ (lietuviško pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo atitikmuo Airijos švietimo sistemoje), be to, pamokos yra nemokamos.
Kuo skiriasi šios lietuvių kalbos pamokos nuo tų, kurios vedamos Lietuvoje?
„Tai nesulyginami dalykai. Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokomasi kasdien, o čia – tik kartą per savaitę. Lietuvoje mokytoja pamokos metu moko vieno amžiaus grupę – klasę, aš mokau mokinius, kuriems – nuo 12 iki 16 metų.
Airijos mokyklose didelis dėmesys skiriamas emociniam raštingumui, pozityviai aplinkai klasėje, mokinio vidinei būsenai. Gera pamoka pirmiausia yra žmogiški santykiai ir visuminis – trimatis mokymosi būdas, orientuotas į vaiko protą, jausmus ir kūną“, – aiškino J.Urbelienė.
Atrado receptą
Kaip motyvuoti vaiką emigrantą, kad jam svarbu, būtina mokytis lietuviškai? J.Urbelienė per trejus metus jau atrado atsakymą į šį klausimą.
„Mokyti mokinius, turinčius vidinę motyvaciją, yra kiekvieno mokytojo svajonė. Tai gerokai lengviau nei moksleivius, kurie būna abejingi stebėtojai.
Tačiau net ir stipriausia vidinė mokinio motyvacija ilgainiui ims slopti, jei nebus motyvuojamas ir iš išorės. Tad nuolatinis motyvacijos palaikymas vienareikšmiškai reikalingas visiems moksleiviams.
Pastebėjau, kad įvairi pamokos veikla – individualus ar grupinis darbas, leidžia mokiniui atskleisti savo kūrybiškumą, atrasti savo galimybes, priimti ir įtvirtinti save kaip unikalią asmenybę. Dažnai pamokoje išryškėja mokinio lyderio savybės.
Šalia tokių mokinių keičiasi ir buvę abejingi stebėtojai, jie ima rodyti iniciatyvą, nes supranta, kad ir jų veikla, prisidėjimas prie komandinio darbo bus vertinama. Pozityvus kalbinis nusiteikimas, pozityvi klasės aplinka, komandinis darbas, kūrybiškumas, tai lemia mokinių motyvaciją“, – savo atradimais dalijosi Airijoje lietuvių kalbos mokanti J.Urbelienė.
Pamokos pabaigoje užtraukia dainą
Baigiantis pirmajai pamokai Jurgitos klasėje skamba daina. Taip jau susiklostė, kad kadaise uždainavus tai tapo tradicija.
„Vienos pamokos metu pasiūliau padainuoti, mokiniai noriai sutiko, išdalinau paruoštus tekstus. Dabar jie patys manęs klausinėja, ar dainuosime? O būna ir taip, kad, artėjant pirmosios pamokos pabaigai, vienas iš klasėje esančių mokinių pradeda dainuoti ir visi prisijungia.
Aš tam neprieštarauju. Daina labai galingas, net magiškas dalykas. Tai vienas iš kalbos mokymosi būdų. Juk kalbėti lietuviškai – tai dainuoti, kiekvienas priebalsis ir balsis turi savitą skambesį ir reikšmę“, – kalbėjo J.Urbelienė.
Pasitelkė net boksą
Lietuvių kalbos trumpojo kurso grupėje mokosi ir skirtingo amžiaus, ir skirtingų lietuvių kalbos gebėjimų vaikai.
„Žinote, tai nėra paprasta, bet viskas įmanoma. Ir didžioji dalis pamokos sėkmės priklauso ne tik nuo pamokos planavimo, bet ir nuo sudominimo. O pamokos planavimas – tai daugiau menas, nei mokslas.
Mano pirmoji pažintis su lietuvių kalbos klasės moksleiviais įvyko prieš prasidedant pamokoms. Po savo prisistatymo mokinių paprašiau, kad pagalvotų ir parašytų, kuo jie domisi, ką žino apie Lietuvą, kas juos domina.
Patikėkite, jų interesai suteikia sodrių spalvų lietuvių kalbos pamokoms. Juk lietuvių kalbos žodyną galima plėtoti ir parengti puikų projektą klasės draugams, besidomint ir viena seniausių kovinio sporto šakų – boksu.
Taip, šia sporto šaka ne tik domisi, bet ir užsiima bei dalyvauja varžybose mergina, besimokanti mano klasėje. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip mokinės interesai pritaikomi lietuvių kalbos pamokoje“, – apie savo kasdienybę Dublino mokykloje pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.
Perprasdama vaikų pomėgius ji sulaukia grąžos – vaikai tampa motyvuotesni, labiau stengiasi, supranta, kam jiems reikia mokytis kalbos.
„Geriau pažinodama savo moksleivius, išmanydama jų galimybes, tikslus, pamoką sieju su jų interesais, su intriga, skatinančia jų susidomėjimą, kūrybiškumą. Pamoką pradedu ne nuo temos ar uždavinio skelbimo, o nuo netikėtų klausimų, pasakojimo, teksto ištraukos skaitymo, skaidrių demonstravimo. Tai įvadinė pamokos dalis.
Kartu su mokiniais formuluojame uždavinį ir jie renkasi vieną iš kelių galimų veiklos būdų jį įgyvendinti. Svarbiausia, kad tai juos nuteikia pozityviai, mat jie žino ko turi siekti ir gali dirbti pagal savo gebėjimus.
Įvairūs aktyvūs pamokos metodai suteikia galimybę ne tik kūrybiškai pateikti medžiagą, bet ir suteikia laisvę mokinių mintims, provokuoja individualius atsakymus, skatina savarankišką požiūrį. Klasėje skatintinas bendradarbiavimas, komandinis darbas – aukštesnį kalbinį lygį turintys mokiniai noriai rodo iniciatyvą, padėdami kitiems.
Taigi, labai svarbu, kad pamoka būtų gerai suplanuota, būtų aiškus tikslas, uždavinys ir gerai parinkta įdomi medžiaga. Tačiau dar reikalinga ir mokytojo motyvacija, be jos tai tik pusė pamokos sėkmės“, – aiškino J.Urbelienė.
Kalbos mokėsi ir kepdami sausainius
Vaikai per šį kursą įgyja žinių apie Lietuvos tradicijas, istoriją, kultūrą, rašytojus, geografiją.
„Būtent tai, kas svarbu, naudinga, aktualu, įdomu ir motyvuoja mokinius. Moksleiviai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios – paveldėtosios kalbos. Trumpieji lietuvių kalbos kursai – tai užsiėmimas, kurio metu tobulinamos lietuvių kalbos žinios bei kartu su bendraamžiais ugdomi įvairūs socialiniai įgūdžiai.
Moksleiviai įgyja lietuvių kalbos žinių įdomių kūrybinių užduočių, tyrinėjimų, eksperimentų ir projektinės veiklos metu. Užsiėmimuose moksleiviai lavina visus keturis kalbos įgūdžius – klausymo, skaitymo, kalbėjimo, rašymo“, – pasakojo mokytoja.
Šios pamokos vyksta ne tik lietuvių kalbos klasėje. Tarkim, lietuviškai vaikai mokėsi netgi namų ekonomikos klasėje. Ten mokytoja su mokiniais kepė sausainius pagal lietuvišką receptą.
„Mokiniai prieš tai skaitė receptą, aiškinosi paruošimo būdą. Su kitos mokyklos mokiniais puošėme Kalėdų eglaitę Ardgilano pilyje, dainavome Kalėdų dainas. Svarbu, kad toje pamokoje mokinys jaustųsi saugus, pamokoje mokoma ir mokomasi, klystama ir ištaisomos klaidos“, – apibūdino J.Urbelienė.
