„Dažasvydis – tai pramoga, sportas, biuro darbuotojų telkimo būdas, o taip pat populiarus kariškių, policijos ir uždraustų ginkluotų grupuočių treniravimosi metodas“, – teigia straipsnio autorė.
Užsidėję kaukes, apsivilkę apsauginius kostiumus žaidėjai laksto tam skirtoje teritorijoje su pneumatiniais ginklais ir šaudosi želatinos šratais, vietoje kraujo liedami lengvai nuplaunamus aplinkai nekenksmingus maistinius dažus, kurių yra šratų-kapsulių želatinoje.
O kol dažasvydžio entuziastai ragina įtraukti žaidimą į olimpiadų programą, kritikai perspėja, kad šis užsiėmimas skatina žiaurumą realiame gyvenime.
Tačiau pradinis sumanymas neturėjo nieko bendro su militarizmu. Ch.Gainesas sugalvojo dažasvydį norėdamas išspręsti ginčą su bičiuliu.
Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Ch.Gainesas jau buvo žinomas kaip knygų apie kultūrizmą autorius („Stay Hungry“ ir „Pumping Iron“). Pagal abi šias knygas buvo sukurti filmai, padėję prasiskinti kelią į didįjį šou verslą Arnoldui Schwarzeneggeriui.
Apie savo ginčą su draugu Hayesu Noelu ir pirmąjį žaidimą Ch.Gainesas papasakojo radijo laidoje „Witness“ („Liudytojas“). Jūsų dėmesiui – rašytojo pasakojimas.
„Aš buvau rašytojas, o Hayesas – Niujorko vertybinių popierių biržos makleris. Jis iki šiol tebedirba šį darbą. Hayesą yra užvaldžiusi rungtyniavimo dvasia.
Kartą vasarą, kai mes ilsėjomės „Martha's Vineyard“ saloje Masačusetse (JAV), susiginčijome, kas lemia žmogaus gebėjimą išgyventi.
Hayesas puikiai mokėjo išgyventi Niujorko džiunglėse, kur susišlavė nemažai pinigų. Savo teoriją jis grindė tuo, kad šis instinktas padės jam bet kurioje kitoje aplinkoje, taip pat ir miške.
Hayesas buvo tos nuomonės, kad gebėjimas išgyventi priklauso nuo įgimtų žmogaus savybių, o aš tvirtinau, kad nuo įgyto specifinių įgūdžių rinkinio, ir kad laukinėmis sąlygomis, toli nuo civilizacijos, veikiau išgyvens eigulys arba žmogus, kuris gerai pažįsta gamtą, bet ne Volstrito brokeris.
Šis ginčas tęsėsi kelias savaites, ir galų gale aš sugalvojau, kaip jį išspręsti.
Tada auginau avis Naujajame Hampšyre (JAV), ir vienas draugas man atsiuntė ūkininkams skirtos technikos katalogą.
Jame buvo dažais šaudantis pistoletas „Nelspot 007“, kuriuo buvo galima paženklinti apsėklintas avis.
Man toptelėjo mintis: „Eureka!“ – ir paskambinau Hayesui. Pasakiau, kad užsakau du tokius pistoletus, ir pakviečiau jį savaitgalį į svečius. Sumanymas buvo toks: mes nueisime į artimiausią mišką pamedžioti vienas kitą, kad įsitikintume, kuris iš mūsų teisus.
Dvikova kaunantis avių ženklinimo pistoletais
Jis atvažiavo, mes pasėdėjome, pabendravome. O paskui išėjome į kiemą, apsivyniojome rankšluosčiais ir atmatavome po 20 žingsnių. Jis šovė pirmas ir nepataikė.
Paskui iššoviau aš ir pataikiau jam į penktąjį tašką (suprask: sėdmenis. – Red.). Jis pašoko į viršų ir pasakė, kad skauda, bet kentėti galima... Dabar bent jau žinojome, kas tai per dalykas.
Pasiėmėme apsauginius suvirintojų akinius, patraukėme į mišką ir surengėme vienas kito medžioklę. Hayesas jums pasakys, kad tada jis laimėjo, bet teisybė yra štai kokia.
Radau jį maždaug po valandos. Jis sėdėjo po medžiu, ilsėjosi. Prisėlinau prie jo, įrėmiau pistoletą į galvą ir pasakiau: „Nešausiu, bet kuris iš mūsų teisus?“
Mums abiem buvo virš 40-ties, lyg ir suaugę vyrai, bet mums visa tai taip patiko, kad nusprendžiau po pusmečio surengti masiškesnį žaidimą ir parašiau dar 10-čiai draugų.
Tarp jų buvo laukinių kalakutų medžioklės ekspertas iš Alabamos (JAV), stambių laukinių paukščių medžiotojas iš Kolorado (JAV), neurochirurgas, biržos makleris, kino prodiuseris. Visi jie – skirtingose veiklos srityse sėkmingai besidarbuojantys žmonės, kurie mėgo konkurenciją.
Taisyklės ir strategija
Kompanija atvažiavo birželį su savo žmonomis – surengėme didelę puotą, teniso turnyrą, o 27-osios dienos finalu tapo „išgyvenimo žaidimas“.
Jame dalyvavo tik vyrai, moterys žaisti nenorėjo.
Paženklinome miške, netoli mano namų, 100 akrų (apie 400 kv. m) teritoriją, draugai padėjo įrengti bazinius punktus kiekvienos spalvos vėliavėlėms palikti.
Turėjome žalią, mėlyną, raudoną ir baltą bazinius punktus su 12 vėliavėlių kiekviename iš jų. Visi apsirengėme kamufliažiniais kostiumais. Kiekvienas turėjome po porą apsauginių akinių, pistoletą su 20 dažų kapsulių, žemėlapį ir kompasą.
Dalyviai tolygiai pasiskirstė visu tų 100 akrų perimetru, ir žaidimas prasidėjo. Taisyklės buvo tokios: nugalės tas, kas pirmas surinks visas keturias vėliavėles ir be jokios dažų žymės pasieks žemėlapyje pažymėtą vietą.
O tuo metu dalyviai trukdys vieni kitiems pasiekti šį tikslą, šaudydami dažais. Kad šūvis būtų įskaitytas, kapsulė turi trūkti, ir ant žaidėjo turi likti dažų dėmė.
Strategijų buvo įvairių. Pavyzdžiui, tokia: nusigauti iki pirmojo bazinio punkto, paimti vėliavėlę, pasislėpti už medžio ir laukti, kol pasirodys kiti žaidėjai, kad juos visus, vieną po kito, paženklintum dažais ir taip eliminuotum iš žaidimo.
H.Noelas, pavyzdžiui, buvo puikus atletas, ir jis vadovavosi tokia strategija: kuo greičiau subėgioti į visus bazinius punktus, tikintis, kad niekas nesuspės jo pašauti.
Vakare prieš žaidimą surengėme lažybas, kas laimės. Dauguma pastatė už Tony Atville`ą, buvusį būrio vadą Vietname. Bet laimėjo Richie White`as, eigulys.
R.White`as, sėlindamas per mišką tarsi šmėkla, surinko visas vėliavėles, ir niekas jo nė nepastebėjo. Į jį nė karto neiššovė, o ir jis pats nė karto nepasinaudojo savo pistoletu.
Kada mes išėjome iš miško, adrenalinas tiesiog liejosi per kraštus. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Ir visi norėjo pažaisti dar kartą: toks patrauklus buvo šis užsiėmimas.
Batų dėžutėse
Tarp žaidėjų buvo trys rašytojai, kurie apie naująjį žaidimą parašė straipsnių į žurnalus. Aš pradėjau gauti skaitytojų, kurie irgi norėjo pažaisti mūsų žaidimą, laiškų iš įvairių Amerikos kampelių.
Tada mes su Hayesu ir dar vienu mūsų draugu, slidžių parduotuvės savininku Bobu Gurnsey, įsteigėme nedidelę bendrovę ir pavadinome ją „The National Survival Game“ („Nacionalinis išgyvenimo žaidimas“).
Verslo reikalus tvarkėme įsikūrę B.Gurnsey parduotuvės rūsyje. Hayesas davė pradinio kapitalo – apie 20 tūkst. dolerių. Aš užsiiminėjau žaidimo reklamavimu – pasakojau apie jį įvairiausiose televizijos laidose, pavyzdžiui, „Labas rytas, Amerika“.
B.Gurnsey komplektavo inventorių ir pakavo į batų dėžutes: pistoletą, dažų kapsules, mažą pigų kompasą, porą apsauginių akinių ir instrukciją su žaidimo taisyklėmis.
Mums šis komplektas kainavo apie 20 dolerių, o mes juos pardavinėjome po 200 dolerių. Užsakymai tiesiog plaukė, ir veikiai atidarėme filialus visoje Amerikoje ir Kanadoje, tūkstančiai žmonių žaidė mūsų žaidimą kiekvieną laisvadienį.
Mes rasdavome lauką, pavyzdžiui, kur nors Konektikute. Vietinis verslininkas nupirkdavo iš mūsų franšizę, kaip kad norint prekiauti „Mcdonald's“ produkcija, žmonės ateidavo pažaisti, o jis dalijosi su mumis pelnu.
Vėliau išradome patogesnį ginklą žaisti ir vandeninių dažų kapsules – šiuos dažus dabar buvo žymiai lengviau nuplauti nuo drabužių negu aliejinius.
Bet ne visi reiškė susižavėjimą mūsų išradimu. Vienas Čikagos universiteto profesorius, kada pasirodydavau televizijoje, skambindavo ten ir rašydavo piktus laiškus. Jam atrodė siaubinga, kad žmonės vieni į kitus šaudo dėl pramogos.
Tada pradėjome kviesti jį ateiti į televizijos laidą kartu su manimi, kad padiskutuotume ir pasiginčytume dėl šio žaidimo. Žiūrovai jo paklausydavo, o paskui eidavo ir užsisakydavo dažasvydžio komplektą. Mūsų pardavimai šoko į viršų.
Aš galiu suprasti jo kritiką. Bet tuo pačiu tai tik nekalta, taikinga pramoga.
Šaudymo malonumas
Devintojo dešimtmečio pabaigoje pardaviau savo dalį bendrovėje Bobui ir Hayesui, o po kelerių metų ir jie patys pasitraukė iš verslo.
Nuo to laiko praradau ryšį su dažasvydžio pasauliu ir tik iš šalies stebiu, į kokią milžinišką industriją jis pavirto. Ypač didelį įspūdį daro didžiulio masto žaidimai atkuriant realius istorinius mūšius, kuriuose dalyvauja tūkstančiai žmonių.
Visa tai labai skiriasi nuo to žaidimo, kurį sugalvojome mes. Norėdamas žaisti sėkmingai, turėjai mokėti naudotis kompasu ir topografiniais žemėlapiais, turėjai analizuoti kraštovaizdžio ypatumus, kad pasiektum tikslą be dažų ant drabužių.
Dabar taisyklės ir tikslai yra kiti, dabar žaidimas primena karą, ir adrenalino žmonės gauna iš to, kad šaudo vienas į kitą, o ne iš medžioklės ir orientavimosi vietovėje proceso, kaip man atrodo.
Aš nesakau, kad tai blogai, tiesiog aš jau senis, ir malonumas, kurį savo laiku patirdavau žaisdamas šį žaidimą, matyt, skiriasi nuo to, ką jaunimas patiria žaisdamas šiandien“.
Ch.Gainesas gyvena Kanados Naujosios Škotijos provincijoje ir toliau rašo knygas.
Parengė Leonas Grybauskas
