Pats kuria dizainą
„Čia negalima fotografuoti“, – vienoje medžio dirbtuvių patalpoje, pritvinkusioje klijų kvapo, fotoaparato objektyvą teko nuleisti žemyn.
Tai – vienintelė „įslaptinta“ dirbtuvių vieta, kurioje pjaustymo lentelių puošyba atliekama pagal A.Norbuto sumanymą.
Išveža į Airiją
„Prieš aštuonerius metus įsigijau stakles, ištobulinau technologiją ir, laimė, kol kas dar neatsirado kopijuotojų. Inkrustuotos lentelės yra mano sumanymas, kaip ir piešiniai ant jų – mano autorystė“, – patikino 52 metų A.Norbutas.
Jis – amatininkas. Būtent taip prašo jį vadinti, nors realiai visa tai, ką jis darė ir daro, yra susiję su verslu.
„Nuo amžių amžinųjų amatininkai patys pardavinėjo savo gaminius. Aš darau tą patį įvairiose mugėse. Tarkim, Jūros šventėje Klaipėdoje.
Ir negaliu skųstis. Man ir meistrams, su kuriais kartu dirbu, gerai sekasi“, – patikino Aivaras.
Maždaug pusė jų gaminių yra eksportuojami – parduodami Airijoje. Tačiau tam A.Norbutas turėjo sukaupti tris dešimtmečius darbo patirties.
„Duobių, nesėkmių buvo daugybė. Bet dabar jos yra didžiausias mano turtas. Teko klupti, pridaryti klaidų, pačiam atsitiesti, padaryti išvadas ir tinkamai pasinaudoti įgyta patirtimi“, – sakė Vaiguvoje besidarbuojantis vyras.
Pasigamino baldus
„Stiprią medžio trauką jutau nuo mažens. Prisimenu, kai, būdamas penkerių, paėmiau tėčio atsuktuvą ir, jį pagalandęs, faneros lape bandžiau išdrožti bareljefą. Vaizduotėje aiškiai mačiau, kaip ir kas turi būti, deja, atsuktuvas manęs neklausė. Bet noras prisijaukinti medį nepradingo“, – tokia buvo Aivaro pažinties su būsimu amatu pradžia.
A.Norbutas – mokytojų vaikas. Jo tėvas Vaiguvoje dirbo istorijos bei darbų mokytoju, mama buvo dailės mokytoja.
„Visko, ką tėtis mokėjo daryti, išmokė ir mane. Įduodavo į rankas ir gana pavojingus įrankius, pavyzdžiui, benzininį pjūklą. Mokyklos laikais jau turėjau dirbtuvėlę, kurioje pirmiausia ėmiausi gaminti žiedus – medinius, iš elnio ragų.
Aštuntoje klasėje jau pasigaminau baldus iš plokščių atraižų – lentyną, spintelę, dėžę patalynei. Konstrukciniai sprendimai buvo geri – pravertė ir nuojauta, ir tėčio pamokos“, – pasakojo A.Norbutas.
Mokytojavo neilgai
„Nesu diplomuotas amatininkas, užtat labai myliu darbą. Pamenu, maždaug prieš dešimtmetį, kai pagal užsakymus dar gaminau medinius laiptus, sutikau seną pažįstamą. Jis patraukė per dantį, kad studijavau, bet mečiau studijas. Esą dabar dabar turėčiau diplomą.
Bet kai jo paklausiau, ar sutiktų dėl to diplomo mokėti brangiau už mano dirbinį, jis numykė, kad ne. Dėl to mano laiptų kokybė nebūtų geresnė“, – pasakojo A.Norbutas.
Jis visada norėjo dirbti mokytoju. Tai buvo vienas motyvų, paskatinusių jį po abitūros imtis studijų Šiaulių universitete. Koją po poros kursų pakišo tarnyba sovietinėje armijoje – į universitetą jis negrįžo. Tačiau padirbėti mokykloje turėjo galimybę.
„1991-1992 metais mokytojau Vadoklių vidurinėje mokykloje. Tas darbas man labai patiko, bet turėjau jo išsižadėti. Valstybė nemyli mokytojų – negalėjau iš algos išlaikyti šeimos taip, kaip norėjau“, – sakė pašnekovas.
Užtat jis visam laikui liko solidarus su pedagogais. Su abiem dukromis gruodį jis traukė į Vilniuje vykusį mitingą dėl mokytojų algų ir gyvoje grandinėje susikibo rankomis su bendraminčiais.
Užsakovai išvijo
Visi darbai, kurių per tris dešimtmečius ėmėsi Aivaras, buvo susiję su medžiu.
„Mano svajonė buvo dirbti savarankiškai – gaminti senovinio, klasikinio stiliaus baldus. Tačiau viena – svajoti, kas kita – pagaminti ir parduoti.
Pirmąjį prieškambario komplektą pagal užsakymą pagaminau bene 1993 metais. Tačiau neturėjau jokio supratimo apie darbo kultūrą – paviršiaus švelnumą, kruopštumą, gerą išvaizdą.
Taigi kai pasiekiau užsakovus Vilniuje, jie mane išvijo lauk su visu tuo dirbiniu. Ir avansą turėjau grąžinti. Buvo labai gėda. Ir tai buvo viena pirmųjų mano klaidų. O jų, įvairių, dariau visą gyvenimą. Ir pats iš jų mokiausi“, – pasakojo medžio meistras.
Patyrė bankrotą
Pradžioje buvo visko. Pasak Aivaro, entuziazmo ir energijos jam netrūko, bet stigo išminties. Jis puolė kurti bendrovę – bankrutavo. Vėliau, apie 1994-uosius, kartu su tėvais ėmėsi verslo – tarai ar europadėklams skirtų lentelių gamybos.
„Neturėjome nei išmanymo, nei patirties. Reikėjo įrangos, tad paėmėme iš banko trims mėnesiams paskolą pjovimo staklėms įsigyti, o tada metinės palūkanos siekė net 85 proc.
Po trijų mėnesių bankas pareikalavo grąžinti pinigus arba perrašyti sutartį, tik padidino palūkanas iki 125 proc. palūkanų. Sutartį perrašėme, bet bankrutavome“, – atgal grįžtelėjo vyras.
Bet jis nesustojo – pradėjo gaminti žvakides, surengė darbų parodą, įstojo į Tautodailininkių sąjungą. Tačiau kūryba vaišino emocijomis, bet nepamaitino šeimos.
„Tai buvo dar viena duobė – buvo dienų, kai nebuvo ko vaikams padėti pusryčiams ant stalo. Išeitis atsirado, kai aptikau skelbimą, kad ritualinių paslaugų įmonė ieškojo medžio drožėjų. Nuvažiavau ir įsidarbinau – ėmiausi skaptuoti rūpintojėlius bei detales karstams puošti. Kartu su manimi ėmė darbuotis ir mano bičiulis Česlovas.
Tai buvo vieni iš geriausių mūsų metų – per mėnesį pavykdavo „išdrožti“ algos iki 2000 litų – per 600 eurų. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai“, – dar vieną vingį biografijoje prisiminė Aivaras.
Paklausa buvo didelė, bet ne amžina. Pamažu ji ištirpo. O tada, 1998-aisiais, atsirado „toks vokietis iš Liubeko“.
Gamino medinius žaisliukus
Kaip pasakojo A.Norbutas, vokiečiui reikėjo meistrų, kurie sugebėtų iš medžio išdrožti figūrėlių – Nojaus laivo, prakartėlių ir kitokių medinių žaisliukų.
„Mudu su Česlovu tuos žaisliukus gaminome maždaug iki 2005-ųjų. Stebuklingo uždarbio nebuvo, bet darbas išmaitino. Tačiau atėjo laikas, kai nebeatrėmėme kiniškų žaislų konkurencijos. Kaina krito, ir mes šio darbo išsižadėjome“, – prisiminė jis.
Žaisliukų drožybą jis derino su kur kas platesniais mostais. Dar 1999-aisiais Aivaras buvo pakviestas į skulptorių stovyklą Juodkrantėje, Raganų kalne. Ir išdrožė savo pirmąją skulptūrą.
Dabar gi po keletą jo skulptūrų yra Lenkijoje, Norvegijoje. Lietuvoje jo darbų galima pamatyti Kelmėje, Kražiuose, Akmenėje, Varėnoje, Juodkrantėje.
„Pro mano Laumę Juodkrantėje, vienoje rankoje laikančią kirvį, o kita rodančią į Raganų kalno ekspozicijos pradžią, pravažiuoja visi traukiantys į Nidą“, – pasidžiaugė menininkas.
Laiptais – iš Norvegijos
Dar vienas kelio vingis bei konfliktas su valdininkais šį darbštų ir ambicingą žmogų nuvedė į Norvegiją.
„2003 m. įsigijau buvusį kolūkio vaikų darželį, įkūriau įmonę, paėmiau paskolą, nusipirkau naujus įrengimus. Tais laikais valdininkai nemylėjo dirbančiųjų. Sukonfliktavome su „Sodros“ skyriumi Kelmėje. Pamenu, išeidamas iš jos trinktelėjau durimis taip, kad tinkas nubyrėjo.
Kadangi teisybė buvo mano pusėje, „Sodros“ valdyba manęs atsiprašė ir, matyt, davė pylos mūsų rajoniniam skyriui. Vietiniai valdininkai „atsilygino“ – užsakė išsamų mokesčių patikrinimą mano įmonėje.
Patikrinimas praėjo puikiai, o aš, pasinaudojęs tuo, uždariau įmonę. Ir išvažiavau į Norvegiją“, – pasakojo A.Norbutas.
Trejus metus Kristiansunde, Oppdale, Trondheime jis gamino medinius balkonus, terasas, imdavosi vidaus darbų. Ten Aivarui teko padaryti ir pirmuosius lauko laiptus.
Kai Lietuvoje prasidėjo statybų bumas ir laiptų paklausa sparčiai ėmė didėti, jis suvisam sugrįžo iš Norvegijos. Su dar dviem meistrais jie dirbo be atokvėpio, per mėnesį pagamindavo ir sumontuodavo po kelias laiptines.
„Įrengėme apie 80 laiptinių ir tada viską nutraukiau. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, 2009-2011 metų krizė padarė poveikį, antra, labai pavargau nuo darbo su klientais.
Kad gautume užsakymą, reikdavo verstis per galvą, pataikauti klientams. Daug kas norėdavo brangių laiptų už ekonominių laiptų kainą. Pavargau nuo viso to, pats darbas pradėjo nepatikti“, – pasakojo meistras.
Pardavinėja Airijoje
A.Norbutas dabar sukasi tarp pjaustymo lentelių.
„Dar neteko nė vienos lentelės sudeginti krosnyje – anksčiau ar vėliau kiekvienas gaminys suranda savo šeimininką“, – sakė jis.
Pusė jo ir kartu dirbančių meistrų gaminių yra išvežama parduoti į Airiją, kur tuo rūpinasi emigravę lietuviai.
„Viskas prasidėjo nuo mugės Šiauliuose. Mūsų kontaktus pasiėmė vieno iš emigrantų tėvai. Pardavimai didėja, tad neseniai įsteigiau bendrovę „Kelmas“ – kylame į kitą lygmenį“, – kalbėjo vaiguvietis.
Žemaitijos metai
Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl 2019-aisius nuspręsta paskelbti Žemaitijos metais. Portalas lrytas.lt kviečia iš arti susipažinti su šiuo savitu kraštu, atrasti stulbinančias Žemaitijos vietoves, pažinti žymiausius žemaičius ir net ėšmuokt žemaitėškā rokoutėis. Pasinerkite į vasaros nuotykius, istorijas ir pramogas interaktyviame Žemaitijos žemėlapyje kartu su lrytas.lt!
