Dirbdamas kitoje įmonėje logistikos vadovu Robertas nusprendė, kad darbuodamasis sau gali darbus atlikti kur kas geriau, o uždirbinėti pinigus kitiems nėra taip malonu. Išėjęs iš darbo jis nepabijojo avantiūros ir nusipirko pirmąjį sunkvežimį, nuo kurio prasidėjo sėkmingas įmonės kelias.
„Po pirmojo sunkvežimio atsirado antra transporto priemonė. Po truputį vežiojome Lietuvos rinkoje pieno produktus. Kai didieji prekybos centrai centralizavo vežėjus, įsigijome kitų transporto priemonių. Šiandien jų turime apie 80“, – pasakojo Robertas.
Šiomis dienomis verslininkas vežioja ne tik pieno produktus, o vežamų prekių įvairovė sunkiai įvardijama, – tai ir maisto produktai, ir buitinė technika, ir akmens vata ar plytos.
„Vežame ir orą. Visada sakau: supakuokite orą – mes nuvešime. Svarbu, kad gerai mokėtų. Esame kelių sričių vežėjai“, – juokavo Robertas.
Europoje nėra tokios šalies, kurios nebūtų išvažinėję Roberto įmonės kuruojami vilkikai. Paties verslininko teigimu, vežėjai nevyksta tik į Rytų valstybes.
Verslininko įsitikinimu, samdomas darbas nesuteikia tokio malonumo, kokį gali suteikti paties kurtas verslas. Pokalbio metu vyriškis netgi pradėjo graudintis. Taip jau įprasta, kad vyrai verkia itin retai, bet jautrios širdies verslininkas pratrūko. Robertas neslėpė džiaugsmo, kad savo rankomis kurta įmonė šiandien klesti.
„Tai yra kaifas. Kai supa nuostabiausi pasaulyje žmonės, patikėkite, tai yra kaifas“, – sakė Robertas.
Motyvuotų darbuotojų rasti sunku
Darbuotojų atlyginimo vidurkis verslininko įmonėje siekia 1000 eurų, vairuotojų – 2000 eurų. Robertas neskriaudžia savo darbuotojų, o atlyginimą moka tokį, kokio jie nusipelno.
Robertas atviravo, kad surasti tinkamą ir motyvuotą darbuotoją – opi nūdienos problema. Pirmasis sakinys, kurį būsimi darbuotojai išgirsta iš Roberto lūpų, būna griežtas: „Pas mus reikės daug ir sunkiai dirbti.“
Jo teigimu, jauniems vairuotojams neretai stinga motyvacijos, o patirties stygius daro didelę žalą įmonei. Tad ilgainiui verslininkas nusprendė, kad darbuotis priims tik tokius darbuotojus, kurie turi patirties. Nepatyrusius ragina padirbėti bent jau porą metų kitose įmonėse ir visada laukia sugrįžtančių.
Robertas pasakojo, kad tikrai atsiranda tokių, kurie sugrįžta ir sėkmingai įsitvirtina šiame darbe. Šiandien Robertas vairuotojų turi arti šimto, o amžiaus vidurkis – apie 53 metus.
„Mes visada turėjome nuolatinių klientų, bet visada buvo ir yra sunku surasti norinčių dirbti. Pavyzdžiui, verslo pradžioje mes vežiodavome pieno produktus į maisto prekių parduotuves. Paprastai vairuotojas išvažiuoja anksti – trečią ar ketvirtą valandą ryto. Penktą valandą paskambino sandėlio darbuotoja ir pasakė, kad prekės nepristatytos. Skambini vairuotojui, o jis parašo, kad išvažiavo į Airiją ir dirbti neateis“, – pasakojo Robertas.
Šiandien Robertas džiaugiasi savo įmonės darbuotojais ir kelis kartus paminėjo, kad jo komanda pati geriausia, kokią galima suburti.
„Dabar pas mus dirba patys nuostabiausi žmonės“, – džiaugėsi verslininkas.
Robertas sekmadieniais lankosi vietos bažnyčioje ir yra įsitikinęs, kad nė vienas darbuotojas taip pat neturėtų dirbti sekmadieniais. Anot jo, sekmadienis – šventas reikalas, dirbti galima tik po pietų.
„Draudžiu dirbti per poilsio, šventines dienas ir sekmadienį. Pamatau, kad automobilį plauna sekmadienį, tai iškart išbaru ir pasakau, jog sekmadienis – šventa, šeimos diena. Darbuotojas turi eiti pas žmoną ir vaikus“, – sakė Robertas.
Nors sekmadieniais Robertas nedirba, jam rūpi jo darbuotojų gerovė, tad visada nešiojasi mobilųjį telefoną.
„Visiems esu pasakęs, kad jeigu kas nors nutinka, gali man skambinti ištisą parą ištisus metus“, – sakė verslininkas.
Jis atviravo, kad šiandien jam padeda ir anūkas, o paklaustas, kodėl versle nesisuka ir jo vaikai, Robertas atsakė, kad vaikai puikiai prisimena, kaip tėvas nemiegodavo naktimis. Vargas bei nueitas ilgas ir sunkus kelias kuriant įmonę jų nevilioja.
Versle daug netikėtumų
Kaip ir kiekviename versle, Roberto įmonėje nestinga netikėtumų ir įvairiausių nuotykių, kuriuos verslininkas prisimena ilgai.
„Mūsų vairuotojas į Italiją vežė trąšas, nuvažiavo į iškrovimo vietą, o ten per stogą iššoko du žmonės ir nuėjo. Nežinau, kaip jie prie trąšų neužduso. Juk smarvė ten didžiulė“, – stebėjosi Robertas.
Prieš 3–4 metus Roberto vairuotojas senjoras, kuriam apie 65 metus, iš Austrijos į sostinę Vilnių vežė buitinę techniką, o kelyje susidūrė su sunkumais.
„Anksti ryte parvažiavęs pasakojo, kaip jį norėjo naktį sustabdyti ir apvogti, pylė varžtus ant kelio, patikino, kad visą kelią atkakliai nestojo, važiavo tuščiomis padangomis. Ryte su vadybininkais aptarėme šią istoriją ir nutarėmė naktimis nevažinėti su tokiais rimtais kroviniais.
Tą pačią dieną gavau skambutį su klausimu: „Tai žinai, kas tuos varžtus išbarstė?“
O buvo taip: pas mus dirbantis vienas vairuotojas Vilniuje pasikrovė stadiono kėdes, o gale durų sukrovė dėžes su varžtais. Sustojo prekybos centre nusipirkti valgio, sėdo važiuoti, o durys buvo pradarytos – dėžes prapjovė vagys. Nuvažiavo jis iki Talino ir ramiai nuėjo miegoti. Pasakojo, kad atsikėlęs rado praleistus 40 skambučių, skambino ir policija. Vėliau išaiškėjo, kad niekas tų varžtų kitam vairuotojui specialiai nepylė, pasirodo, jie buvo mūsų pačių“, – juokėsi Robertas pasakodamas, kad šis atvejis mirgėjo ir spaudoje.
Būta ir kitų juokingų istorijų, kai vairuotojas supainiojo keltus, – vienas buvo į Švediją, kitas – į Suomiją, o vairuotojas nuplaukė kita kryptimi. Kartą nutiko ir taip, kad lenkas, supainiojęs priekabas, išvažiavo su Roberto įmonės priekaba, o lietuviui paliko pilną krovinių savo priekabą.
Apstu ir įvairiausių vagysčių, kai vagys nesikuklina pavogti paletę kiaušinių, nusiurbti degalų iš bakų. Pasitaiko ir nelaimingų atsitikimų.
„Rokiškyje žmogus pats palindo po automobilio ratais parašęs atsisveikinimo raštelį“, – apgailestavo Robertas.
