Apie tai, kas svarbiausia kuriant ir auginant tarptautiniu mastu konkurencingą verslą, kodėl dažų gamyba – tai pati tikriausia kūryba, ir kaip statybų sektorių stipriai sukrėtusi krizė įmonei tapo augimo katalizatoriumi, pasakoja „Topcolor“ gamybos ir technologinės plėtros direktorius Nerijus Smalskas.
„Topcolor“ – Lietuvoje puikiai pažįstamas prekės ženklas, tačiau tikrai ne visi žino, kad tai dažai, jau 17 metų gaminami Lietuvoje. Nerijau, nuo ko viskas prasidėjo? Kokia jūsų įmonės istorija?
Viskas prieš beveik du dešimtmečius prasidėjo nuo asmenine patirtimi grįstos idėjos ir 7 žmonių, kaip dabar sakau, super komandos. 2000 m. dažai toli gražu nebuvo tokie, kokius juos turime dabar. Susidurdami su statybos sektoriumi matėme, kad dažų kokybė mūsų netenkina, jų eksploatacinės savybės prastos, jau nekalbant apie tai, kad su tokiais dažais dirbti ir juos prižiūrėti buvo tikrai sudėtinga. Matydami šią nišą mes nusprendėme ją užpildyti. Ne importuodami dar vienus vidutiniškos kokybės dažus, bet patys gamindami ir kurdami tokius dažus, kokių reikėjo.
Puikiai pamenu, kad pirminė įmonės strategija buvo iš karto orientuotis į aplinkai draugišką produkciją ir gaminti ekologiškus dažus. Dabar tai skamba lyg savaime suprantamas dalykas, tačiau tuo metu apsispręsti sukti šia kryptimi reikėjo drąsos. O ir tokių, kurie pašiepdavo, sakydavo, kad šokam „aukščiau bambos“, bet mes laikėmės savo linijos.
Patirties sėmėmės iš JAV, nes ten tvarumo ir ekologijos idėjos jau tuo metu buvo gajos. Pirmieji „Topcolor“ žingsniai prasidėjo sujungus pajėgas bei žinias iš Lietuvos ir JAV. Tuo metu toks ir mūsų statusas buvo – Lietuvos ir JAV įmonė. Vienas iš akcininkų buvo amerikietis, kurį įtikinom, kad tokioje šalyje kaip Lietuva pradėsim gaminti ekologiškus dažus. Jam šita idėja labai patiko.
Skamba ne tik kaip tikra sėkmės istorija, bet ir labai vizionieriškai – orientacija į aplinkai draugišką produkciją, kokybę. Kaip atrodė pirmieji gamybos žingsniai?
Dabar įmonėje dirba 52 žmonės, bet viskas pradidėjo nuo 7 žmonių, iš kurių net trys dirbo laboratorijoje. Tuo metu būtent kūrybos procesas buvo nenutrūkstantis, laboratorija dirbo po 12 valandų per parą. Turėjome sukurti, išrasti, tai, ko reikia rinkai. Šiuo principu vadovaujamės iki šiol ir būtent inovatyvių produktų kūryba yra mūsų varomoji jėga.
Daug kas galvoja, kad dažai – tai vos kelių dalelių ar medžiagų mišinys. Tačiau tiesa kitokia – dažą sudaro nuo 40 iki 60 skirtingų ingredientų. Būtent dažų receptūros – esminė mūsų sėkmės sąlyga, ir jos – didžiausia komercinė paslaptis. Pačias receptūras nuolat keičiame, tobuliname, kuriame naujas. Nėra nei vieno produkto, kuris rinkoje per visus 17 metų būtų išlikęs nepakitęs.
Dažų gamyba – tikras kūrybinis procesas. Įsivaizduokite, juk rinkoje yra daugiau kaip 200 tūkst. dažams reikalingų ingredientų. Juos tenka išbandyti, rinktis, o Lietuvą žaliavos pasiekia ir iš už Atlanto, ir iš Vokietijos, Skandinavijos.
Kokie iššūkiai per visus šiuos metus buvo didžiausi? Kaip juos įveikėte?
Prisimenant pačią pradžią, tai didžiausias iššūkis buvo tada, kai rankose pirmi 300 litrų dažų, o galvoje klausimas – kam gi juos parduoti? Kas patikės, kad Lietuvių įmonė sugebėjo pagaminti tikrai kokybišką, ekologišką dažą? Rinkoje buvo daug tarptautinių dešimtmečius gyvuojančių prekės ženklų, o mes buvome naujokai ir reikėjo eiti konkuruoti su milžinais. Juo labiau, kad sau kartelę kėlėm labai aukštai, pasišovėme konkuruoti ne kaina, o kokybe.
Tačiau radome savo kelią į rinką. Viena vertus todėl, kad niekada neabejojom savo produktais. Tačiau ne mažiau svarbu, kad kūrėme viską galvodami ne tik apie tuos, kurie grožėsis rezultatu, bet ir tuos, kurie su dažais tiesiogiai dirbs. Technologai nuolat važiuodavo į statybinius objektus, bendravo su tais, kurie dažo, klausė nuomonės, aiškinosi poreikius. Ir, svarbiausia, į juos reaguodavo. Mūsų sėkmės raktas buvo tai, kad sujungėme tiek galutinio vartotojo, tiek su produktu dirbančių žmonių poreikius.
Glaudus kontaktas, noras ir galimybės ir dabar reaguoti į poreikius yra viena didžiausių mūsų stiprybių. Suprantame, kad negalime tik pagaminti ir parduoti dažus, turime būti pasirengę ir konsultuoti, ir spręsti problemas, kai jos kyla, ir toliau rinkti informaciją produkto tobulinimui.
O kalbant apie finansus ir plėtrą – kaip situacija klostėsi čia?
Plėtros, augimo, gamybos procesai reikalauja investicijų. Tokia verslo kasdienybė. Svarbu suprasti, kad pati gamyba labai pasikeitė, procesai tapo automatizuoti. Faktas, kad tokie pokyčiai reikalauja investicijų, finansų. Tai taip pat buvo iššūkis – skaičiavome, planavome, skolinomės, naudojomės UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) priemonėmis Pasidalintos rizikos kredito garantija bei Portfeline garantija apyvartinių lėšų papildymui. Matėme, kad finansinių instrumentų yra, sąlygos buvo palankios ir tiesiog priėmėme ilgalaikį strateginį sprendimą, kad tam tikrose gamybos grandyse automatika būtina. Ir faktas, kad sprendimas pasiteisino – dabar fasavimo, išpilstymo linijos veikia visiškai automatizuotai ir skaičiuojame, kad jei nebūtume šių technologijų įdiegę, tai žmonių skaičius įmonėje, turbūt, būtų dvigubas.
Kitas dalykas, kad niekada neatsisakėme idėjos gaminti ekologiškus, aplinkai draugiškus produktus. Ir net mąstėme dar toliau – įdiegėme uždarą gamybos procesą, taigi mūsų veikla yra visiškai nekenksminga aplinkai.
Prieš ketverius metus gavome „Ecolabel“ sertifikatą, patvirtinantį, kad „Topcolor“ yra pirmieji lietuvių gaminami dažai, kurie gaminami ir utilizuojami nekenkiant gamtai. Mums tai įrodymas, kad mūsų nuo pat pradžių puoselėta vizija buvo teisinga, kad ėjome geru keliu.
Veikiate būtent statybų sektoriuje, kurią prieš gerą dešimtmetį itin sukrėtė ekonominė krizė? Kaip ją išgyvenote?
Taip, teko ir ekonominę krizę pereiti. Bet išgyvenom ir krizės laikotarpiu išmokom turbūt vieną didžiausių pamokų, kuria vadovaujamės iki šiol.
Visi konkurentai tuo metu turėjo rinktis vieną ar kitą išlikimo strategiją. Vieni apsisprendė mažinti savikainą, mažiau investuoti į kokybę. Kiti atsisakė idėjos gaminti ekologišką produktą taip siekdami sutaupyti. O mes susimažinom pelno maržas, susiveržėm diržus ir krizės laikotarpį nusprendėme išnaudoti tyrimams ir receptūrų tobulinimui. Kaip sakau, grįžome prie kūrybos – savo šaknų ir savo stiprybės.
Laboratorijoje tuo metu 40 proc. padidėjo darbuotojų skaičius ir susikoncentravome į kūrybinį procesą, naujas receptūras. Tai buvo rizikingas, utopinis planas, bet galiu tvirtai pasakyti, kad išlošėme – kai krizei besibaigiant konkurentai nusilpnino savo dažų kokybę, mes į rinką grįžome su atnaujintais, ar visiškai naujais, dar kokybiškesniais produktais.
Iš to, ką pasakojate, akivaizdu, kad nesirenkate lengvų kelių, bet mąstote labai strategiškai. Kokios, jūsų galva, yra trys svarbiausios savybės norint, kad verslui sektųsi? Ir ar po tiek metų jums vis dar įdomu suktis dažų gamybos versle?
Sakyčiau, kad pagrindiniai dalykai yra trys: vizija – tai žinojimas, kur eini, ko sieki, kas turi gautis. Tuomet ryžtingumas – tikėjimas, kad niekada negalima pasiduoti. Mūsų istorijoje daugybė buvo situacijų, kai atrodė, kad nėra išeities, bet tikėjimas savo produktu, žinojimas, kad negalim pasiduoti, vedė į priekį. Na ir trečias dalykas – komanda ir komandinis darbas. Be savo kolegų, be komandinių sprendimų verslo sėkmės tiesiog neįsivaizduoju.
O į klausimą, ar po tiek metų dar įdomu, turi vienareikšmišką atsakymą – taip. Man įdomiausia dinamika, plėtra ir tas faktas, kad sugebame konkuruoti su didžiaisiais gamintojais. Kažkada užsibrėžėme, kad konkuruosime su Amerika, Vokietija – ir daug kas netikėjo, kad mums pavyks. Bet dabar ten esame pilnaverčiai dažų rinkos žaidėjai. O šiuo metu įsitvirtinam naujose Europos rinkose, labai stipriai žengiam į Prancūziją, Belgiją. Žinau, kad jei toliau laikysimės savo strategijos, dirbsim ir kursim – augimas ir plėtra nesustos.
