Veterinarijos kelią D. Lidžiuvienė su savo vyru ir įmonės bendraįkūrėju pasirinko prieš 11 metų, kai įstojo į tuometinę Kauno veterinarijos akademiją (dabartinę LSMU veterinarijos akademiją). Studijų metais kartu atlikę praktiką vienoje Klaipėdos veterinarijos klinikų, vėliau ten įsidarbinę, nusprendė pasilikti ilgesniam laikui. Apie tai, koks buvo jų nuosavos klinikos įkūrimo kelias ir kaip mažame miestelyje sekėsi keisti žmonių požiūrį į augintinius, pasakoja verslo įkūrėja.
Nuo mokslų Kaune, darbo Klaipėdoje iki gimtojoje Šilalėje atidarytos pirmosios veterinarijos klinikos „Laimingas ūsas“. Kaip kilo idėja įkurti nuosavą verslą?
Klaipėdos veterinarijos klinikoje dirbome gana ilgai – patirties ir praktinių įgūdžių iš viso sėmėmės apie aštuonerius metus. Nors niekada nesvajojome apie nuosavą verslą, vieną dieną mus su vyru aplankė jausmas, kad norisi būti arčiau gimtosios Šilalės ir įkurti ten savo kliniką. Paradoksalu, tačiau studijuodami Kaune negalvojome, kad grįšime iš ten, kur kažkada norėjosi sprukti, tačiau su metais pradedi mąstyti racionaliau. Kadangi Šilalėje tuo metu nebuvo nė vienos veterinarijos klinikos, tai tapo dar didesniu postūmiu išnaudoti nišą rinką. Tuomet dar nenujautėme, kas mūsų laukia. Tiesiog jautėmės be galo tvirti, pasitikintys savo žiniomis ir niekas negalėjo mūsų sustabdyti. Taip Šilalėje prieš ketverius metus duris atvėrė pirmoji veterinarijos klinika „Laimingas ūsas“, besirūpinanti šunų, kačių ir kitų augintinių sveikata.
Papasakokite, kas gi Šilalėje jūsų laukė, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip sekėsi juos įveikti?
Neslėpsiu, iš pradžių buvo tikrai sudėtinga. Pirmiausia, daug jėgų ir investicijų pareikalavo klinikai tinkamų patalpų įrengimas. Įsikūrėme sename, mūsų pačių rankomis naujam gyvenimui prikeltame pastate. Daug skaičiavome ir strategavome, investavę dalį savo santaupų ir pasinaudoję UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) paramos priemonėmis „Subsidijos verslo pradžiai“ bei „Verslumo skatinimas 2014-2020“, finansuojamomis Europos socialinio fondo lėšomis, įsigijome visą reikiamą įrangą.
Iš lūpų į lūpas, per rekomendacijas ir skelbimais laikraščiuose pritraukėme pirmuosius klientus – nedideliuose miesteliuose informacija sklinda greitai. Tačiau atsiradus pirmiesiems klientams, susidūrėme su dar vienu iššūkiu, kurį turėjome įveikti – pakeisti žmonių požiūrį į gyvūnus.
Mūsų buvusi darbovietė buvo savo vardą ir klientų pasitikėjimą užsitarnavusi veterinarijos klinika, kurioje niekuomet netrūko klientų. Nesvarbu, budi jaunas ar vyresnis gydytojas – gyvūnėlių šeimininkai pasitiki kiekvienu. Įkūrus kliniką Šilalėje, susidūrėme su kitokiu požiūriu tiek į gydytojus, tiek į gyvūnus. Mažesniuose šalies miesteliuose daugeliu atvejų žmonės nemato poreikio gydyti, dažnai galvoja, kad geriau užmigdyti gyvūną. Tuomet supratome, kad bent iš pradžių daugiau teks dirbti ne su gyvūnėliais, o su jų šeimininkais.
Klaidingą požiūrį į augintinius bandėme keisti per vietinę žiniasklaidą, viešai kalbėjome apie gyvūnų sveikatą, jų mitybos ypatumus bei tai, kad augintiniai gali sirgti tokiomis pačiomis ligomis kaip žmonės. Praėjo tie laikai, kai pasižiūri į gyvūną ir suleidi bet kokių vaistų. Šiandien viskas turi būti paremta tyrimais bei diagnostika ir tai įrodyti žmonėms buvo sunkiausia.
Laikui bėgant, maždaug po metų intensyvaus darbo pradėjome pastebėti pokyčius, pamažu atsirado nuolatiniai klientai, kurie sugrįžta vėl ir vėl.
Dirbant, ko gero, tenka susidurti su pačiais įvairiausiais atvejais. Įvardykite dažniausias klaidas, kurias daro augintinių šeimininkai?
Pati didžiausia klaida – įsitikinimas, kad šuniukas valgo vien kaulus ir tai, kone, vienintelis jiems tinkantis maistas. Kaulai apskritai nėra maistas, tai vienas didžiausių ligų šaltinių. Naminių gyvūnų mityba yra lygiai tokia pat svarbi kaip ir žmonių, tačiau tai, kad augintinių mityba turi būti įvairi, žmonėms, pasirodo, vis dar sunku suvokti.
Taip pat gyvūnai gali sirgti tokiomis pačiomis ligomis kaip ir jų šeimininkai. Pavyzdžiui, rudenį ir žiemą šuniukai ir kačiukai serga peršalimo ligomis, rudenį ypač suaktyvėja susirgimai neuralgija, geriau žinoma kaip radikulitas. Augintiniams jis pasireiškia dirglumu, vangumu, gyvūnėlis nebegali užšokti ant lovos, o liečiant stuburą prie uodegos – pradeda cypti, jam skauda. Dar labai svarbu saugotis erkių, o vasarą nuo trauminių susirgimų, bičių įgėlimų. Ne visi žmonės suvokia, kad gyvūnėlį svarbu skiepyti, kad apsisaugotų nuo mirtinų ligų.
Pavasarį atidarėte dar vieną „Laimingo ūso“ kliniką kitame mieste – Šilutėje. Vadinasi, pavyko ne tik sėkmingai keisti žmonių požiūrį, bet ir išplėsti klientų gretas?
Atidaryti dar vieną kliniką mus paskatino puikūs darbo rezultatai, nusidriekusios eilės klientų ir jų pasitikėjimas. Prieš tai į „Laimingą ūsą“ Šilalėje atvažiuodavo nemažai klientų iš Šilutės ir Tauragės. Iš pradžių mums tai atrodė labai keista, nes tuose miestuose yra bent kelios veterinarijos klinikos, tačiau klientai vis tiek rinkosi mus. Pasiteiravus kodėl, išgirdome, kad žmonės mūsų klinika labiau pasitiki. Pasitikėjimas – didžiausias ir brangiausias darbo rezultatas, kurį kada nors galėjome pasiekti. Pasijutome dar tvirtesni ir nusprendėme atidaryti dar vieną kliniką Šilutėje. Be to, viskas aplinkui eina į priekį, todėl nuolat turi skirti nemažas investicijas atsinaujinimui, kitaip klientams būsi neįdomus ir jie tiesiog rinksis geresnius už tave.
Dabar važinėjame pirmyn ir atgal, vieną dieną esame Šilutėje, o kitą – Šilalėje. Iš viso esame keturių žmonių komanda, trys gydytojai ir buhalterė, todėl sukamės kaip tik galime. Jeigu norime kažkur išvykti – į seminarą ar tarptautinį kongresą, kartais klinikas netgi tenka uždaryti arba prašyti pagalbos iš kolegų Kaune ar Klaipėdoje, nes prisišaukti veterinarų dirbti mažesniuose šalies miestuose tikrai sunku, jaučiame jų trūkumą.
Žinoma, galėjome dirbti kaip dirbę, tačiau jei jau esi kažką pradėjęs, juk negali pasiduoti. Verslą apskritai lyginu su įtraukiančiu azartiniu žaidimu, jis pilnas veiksmo. Galų gale, visos įdėtos pastangos vieną dieną versle tikrai pasimato, svarbu žvelgti optimistiškai.
