Ji šūsnis istorijų apie 90-ųjų verslą Kaune sukaupė rengdama parodą „Laukiniai Kauno vakarai“.
„Susidarė įspūdis, kad tikriausiai nerasi kauniečio, kurio namuose nebūtų kažkuo prekiaujama ir uždarbiaujama prisiduriant prie kitur gaunamo atlyginimo“, – pasakojo I.Puidokienė.
Kas išskyrė Kauną ir jo miestiečius iš kitų didmiesčių? Pašnekovė svarstė, jog greičiausiai gebėjimo suktis bruožą kauniečiai noromis nenoromis buvo priversti įgyti ėmus trupėti miesto pramonei.
Mat Kaunas tuo laikotarpiu buvo pramoninis, daug gamyklų turintis miestas. Tačiau, atkūrus nepriklausomybę, daugelis didžiųjų fabrikų ėmė užsidarinėti, darbo vietų – mažėti, o žmonės turėjo ieškoti būdų, kaip išgyventi.
„Miestiečiai buvo kūrybingi – ėmė suktis pačiais įvairiausiais verslais: nuo megztinių mezgimo namuose iki kailinių siuvimo, kavos, konjako ar kitų smulkių dalykų perpardavinėjimo. Gyvenimas priverčia to imtis, bet vis tiek turi turėti reikiamą gyslelę, ypač, jei prekiauji, – kalbėjo muziejaus atstovė. –
Viena vertus, tuo metu žmonės buvo įsprausti į kampą – turėjo kažką daryti, kad išgyventų. Tačiau Kaune, priešingai nei mažesniuose miestuose, nesibaiminta, kad tokiam verslininkui prilipins spekulianto etiketę, nes žmonės vienokiais ar kitokiais verslais čia užsiėmė nuo seno“.
Tai, kad anuomet dažnuose namuose vienas šeimos kambarių būdavo paverstas siuvykla, niekam nebuvo naujiena. Tačiau I.Puidokienė iš kauniečių išgirdo ir nustebinusių istorijų.
Pavyzdžiui, vaikinai, turėję importinę pankų filosofijos knygą, tuo laikotarpiu ją išvertė ir perspausdino – nusprendė, kad tokią literatūrą būtina parodyti kauniečiams. Spausdino Kėdainiuose, platino Kaune – ir netgi viename miesto knygynų. Tam laikotarpiui, anot muziejaus atstovės, tai buvo išskirtinė veikla. Knyga susilaukė didžiulio susidomėjimo, nors tai buvo visiškai namudinis spausdinimas – spausdintas laikraštinis variantas.
Du dabar verslus turintys vyrai pasakojo, kaip anuomet studijuodami tuomečiame Kauno politechnikos institute bendrabutyje prekiaudavo iš Maskvos traukiniais atsivežta kramtomąją guma, sultinio „Gallina Blanca“ kubeliais, kuriuos parduodavo išpakavę po vieną.
Greta to vaikinai sugalvojo pasigaminti stakles, kuriomis iš šilko siūlų ir klijų ausdavo šalikėlius moterims ir juos pardavinėdavo ne tik bendrabutyje, bet ir Aleksoto turguje.
Atkūrus nepriklausomybę dažniausiai į verslą būdavo neriama stačia galva. Kalbant apie Kauną ryškus to pavyzdys gali būti „BO“ baras.
Kaip pasakojo I.Puidokienė, jauni žmonės sugalvojo atsidaryti visiškai kitokį barą, kuris šiandien veikiausiai būtų vadinamas alude. Jis visiškai išsiskyrė iš tuometinio kavinių, restoranų profilio – savininkai tokio baro idėją parsivežė iš Vokietijos.
„Baras per savo gyvavimo metus girdėjo įvairių atsiliepimų: „nefainai, nešiuolaikiškai, smirdi, ten kažkokie hipsteriai, banglai...“ Tačiau ir dabar paklausus daugelio čia, Kaune, studijavusiųjų – visi tą barą žinojo ir buvo jame lankęsi.
„BO“ baras visąlaik buvo tokių, jei galima pasakyti, truputį kitokių vieta. Kaip pasakojo „BO“ baro šeimininkai, ši aplinkybė buvo dėkinga kriminaliniais Kauno laikais, mat nusikaltėliams užsukti į šį barą galbūt reiškė nusižeminimą, tad takai su jais prasilenkdavo“, – istoriją pasakojo muziejaus atstovė.
Anot I.Puidokienės, atgavus nepriklausomybę sugebėjimas pakelti miesto ekonomiką ir išgyventi pačiam sukūrė Kauną tokį, koks jis yra šiandien – kauniečiai neišvežė savo kapitalo kitur, o kūrėsi čia.
Tik įdomu, jog istorijas apie anų metų verslininkavimą mielai prisimena ir jomis dalijasi miestiečiai, kurie tokiai veiklai anuomet dar buvo per maži. O tie, kurie ir ėmėsi pačių įvairiausių verslų, panašu, dar nepasirengę apie tai kalbėti.
„Juk jie buvo priversti tuo užsiimti. O galbūt net ir gėdijasi tokios prekybos. Turėjome ne vieną verslininką, kuris atėjęs sutiko papasakoti savo istoriją, tačiau neleido jos sieti su savo pavarde. Galbūt per anksti apie tai kalbėti, o gal savo tapatybės nenori atskleisti, nes iš šiandieninės perspektyvos žiūrėdami žmonės daug ką laikytų nelegaliu verslu.
Todėl tai kelia neigiamas asociacijas, – svarstė I.Puidokienė. – Mums atrodo nesuvokiama, kaip gali būti verta vykti į Maskvą, iš ten atsigabenti ir parduoti kojines ir dar iš to uždribti. Tačiau per visa tai perėję žmonės vengia apie savo patirtį kalbėti garsiai“.
