„Kad turėsiu savo centrą, aš tikrai žinojau. Tik reikėjo išlaukti“, – pasakojo prieš aštuoniolika metų į pirmąją kineziterapijos laidą KMU (dabartinis LSMU) įstojusi M.Radžiūnienė.
Su galvos, nugaros, sąnarių ar įvairiausiais kitais skausmais į centrą ateinantys pacientai, kineziterapeutės teigimu, po kelių, o kartais ir po vieno apsilankymo šių skausmų atsikrato: „Kūnas yra save gydantis – mes, kineziterapeutai, jam tik nurodome, kuria linkme eiti“.
Vis dėlto, M.Radžiūnienės teigimu, daugelio šių skausmų galėtume išvengti, jei nedarytume tam tikrų klaidų. O žalos vaikų sveikatai, deja, net geriausio norėdami kartais padaro ir patys tėvai.
Gausybė reikalavimų
Kaune įsikūrusio „Šeimos kineziterapijos centro“ savininkė M.Radžiūnienė apie nuosavą centrą svajojo visada – savo tikslo neslėpė net ir nuo pirmojo darbdavio.
Kad turės savo centrą kineziterapeutė žinojo, tačiau tam reikėjo atrasti tinkamas, medicininės paskirties patalpas. Tiesa, laukti teko ilgai – per tą laiką spėjo užaugti ir vaikelis.
„Iš pradžių galvojau, kad turėsiu tik kabinetą. Bet kai pamačiau šias patalpas, jau kitą dieną jas išsinuomavau. O po to viskas labai sekėsi – nuo nuomos sutarties pasirašymo iki licencijos gavimo praėjo vos šešios savaitės“, – kalbėjo M.Radžiūnienė.
Kokios svarbios yra patalpos įrodė ir ankstesnis moters bandymas 2014 – 2015 metais: vis dėl to svarbi vieta, aplinkinis rajonas Tačiau situacija visiškai pasikeitė atsikėlus į Dainavos mikrorajoną.
„Pagrindinė kineziterapeutų problema, kuriant kineziterapijos centrą ar kliniką, Lietuvoje – rasti medicininės paskirties patalpas. Norėdami gauti higienos pasą turime dirbti medicininės paskirties patalpose“, – įstatymą apibrėžė ji.
Moteris sau prisižadėjo, jog gavusi licenciją papunkčiui surašys ir su kitais kineziterapeutais pasidalins informacija, kokios iš tiesų yra savo centro investicijos ir reikalavimai – nuo patalpų nuomos, draudimo iki vaistinėlių, atitinkančių esančias ligoninėse ar reikalaujamo persirengimo kambarių, tualetų skaičiaus.
„Kai surašai viską, ko reikia, norint atsidaryti savo kineziterapijos centrą, žmonės reaguoja įvairiai – vieni lieka pogrindyje, kiti bando savo veiklą legalizuoti. Mes, kaip specialistai, esame nelicencijuojami. Tačiau daugelis dirbtų legaliai, jei turėtų medicininės paskirties patalpas.
Aš – už kokybę. Iš principo nėra svarbu, kur toji kokybė – ar būsi samdomas darbuotojas, ar savininkas, svarbu, kad pats žmogus jaustų pasitenkinimą. Tačiau visiems norintiesiems turėti savo verslą, sakau – reikia. Visada galima daryti, ir reikia daryti, o ne bandyti. Mano tikslas – kad visi, kas dirbtų, dirbtų legaliai“, – kalbėjo centro savininkė.
Gydymas be vaistų
Kineziterapija – gydymas judesiu, kineziteraupeuto rankomis, pasitelkiant kamuolius, volus ir kitas reabilitacijai skirtas priemonės. Tai – gydymas be vaistų.
„Kineziterapija gali išspręsti labai daug problemų, net ir galvos skausmus, dėl kurių dabar kreipiasi labai daug žmonių. Mes tikriname, kur yra problema, ir pritaikome konkrečiam asmeniui tinkamą gydymą. Pirmiausia sutvarkome problemą rankomis, o tik paskui rekomenduojame fizinio aktyvumo formą“, – pasakojo M.Radžiūnienė.
Moters teigimu, fizinė veikla sporto klubuose gali atnešti panašių rezultatų, tačiau labai dažnai gali padaryti ir daug žalos.
„Šiais laikais daug problemų padaro neadekvatus krūvis, gaunamas sporto klube, neįvertinus žmogaus fizinių galimybių. Dažnai po apsilankymų sporto klubuose dėl jaučiamų skausmų žmonės ateina pas mus. Fizinis aktyvumas yra gerai, tačiau jis turi būti „su protu“, tinkamas individualiai“, – perspėjo kaunietė.
Dažniausia problema, dėl kurios kreipiamasi – įvairaus pobūdžio skausmai, būna ir atvejų, kad ateina ir žmonės, kurie išbandę įvairiausius gydymo metodus, sprendimą randa kineziterapijos centre.. Kaip pasakoja kineziterapeutė, atėjus dėl galvos skausmo specialistai atranda, kad problema yra ne galvoje, o, pavyzdžiui, kojoje.
„Tai – anatominės grandinės: visas kūnas yra susijęs. Ten, kur skauda, nebūtinai yra vieta, kur yra problema. Būna, kad netaisyklinga čiurnos kaulų padėtis sąlygoja galvos skausmą.
Klientai kartais klausia: „Aš atėjau dėl galvos ar kaklo skausmo, o jūs man liečiate kojas?“. Paaiškiname, kas, kaip ir kodėl susiję.
Šiais laikais į žmogų reikia žiūrėti holistiniu požiūriu – kaip į visumą, o ne kaip į vienos lokalios problemos buvimą“, – kalbėjo Margarita.
Anot jos, jei tai – ne lėtinė problema, kineziterapeutas ją atrastų ir išspręstų: „Neretai vieno apsilankymo pas gerą specialistą užtenka, tačiau būna atvejų kuomet reikalingas nuolatinis, nuoseklus darbas, prižiūrint savo srities profesionalui.“.
„Taikomoji kineziologija jau skinasi kelią Lietuvoje. Yra skeptikų, kurie remiasi tik mokslu: „Jei mokslinis straipsnis nepatvirtino, tuo aš netikiu“. Taikomoji kineziologija labiau paremta pojūčiais ir efektu, kuris gaunamas. Tai, ar žmogus jaučiasi geriau, ar blogiau, yra sunku įvertinti.
Aš irgi, apgynusi daktaro disertaciją, turėčiau būti mokslininkų pusėje. Vis dėlto dirbant su žmogumi labiau linkusi žiūrėti, kas veikia, kas efektyvu ir kas padeda jaustis geriau“, – įsitikinusi M.Radžiūnienė.
Perspėja dėl klaidų
Tačiau ne tik šiuolaikinis gyvenimo būdas, sėslumas, stresas ar netinkama mityba sukelia tam tikrų sveikatos problemų. M.Radžiūnienės teigimu, ir tam tikros klaidos auginant vaikus gali turėti įtakos jų sveikatai ateityje.
„Jau 2007 metų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) tyrimai parodė, kad 96 proc. vaikų turi sveikatos sutrikimų – ar tai akys, ar klausa. Tuo metu griaučių raumenų sistemos problemos buvo tik nedidelė dalis. Dabar viename Lietuvos rajone atliktas NVSC tyrimas parodė, kad laikysenos problemų turi apie 80 proc. vaikų.
Tos problemos galėjo atsirasti dėl sėslesnio gyvenimo, kompiuterių. Problemų ypač pagausėjo po karantino, nes vaikai tris mėnesius „legaliai“ sėdėjo prie kompiuterių.
Tačiau apskritai tėvai dabar gali sau leisti, kad vaikai įgyvendintų jų svajones – tarkime, taptų šokėjais ar muzikantais. Ir tada parenka neadekvatų vaikui krūvį. Kartais nori vaiką atvesti pas mus, tačiau tiesiog nerandame bendrai tinkamo laiko, nes vaikas turi tiek daug užsiėmimų. Vaikas turi turėti vaikystę, neturi būti „perkrautas“, – kalbėjo M.Radžiūnienė.
Darbą su mokyklinio amžiaus vaikais moteris dažnai pradeda nuo kvėpavimo pratimų – šiuolaikiniai paaugliai nebemoka taisyklingai kvėpuoti, dėl to turi ir laikysenos problemų, kenčia nuo kvėpavimo takų ligų.
„Iš tikrųjų, didelė žmonių dalis nemoka taisyklingai kvėpuoti. Kūdikiai gimsta mokėdami kvėpuoti taisyklingai – visi kūdikiai kvėpuoja pilvu. Paskui, dėl gyvenimo streso, tempo, dėl jautrumo (šiais laikais vaikai labai jautrūs) jie pradeda kvėpuoti papildomais kvėpavimo raumenimis – kyla pečiai, įsitempia kaklo raumenys.
Paviršinis kvėpavimas yra greitas, todėl vaikai kumpsta į priekį, dar prisėda prie kompiuterių, televizoriaus, ir tokia padėtis tampa dar pavojingesnė. Jeigu žmogus kumps, spaus plaučius – plaučiai neventiliuos savo visu tūriu ir grės peršalimo ligos“, – paaiškino M.Radžiūnienė.
Prie netaisyklingos laikysenos formavimosi, griaučių ir raumenų sistemos silpnumo prisideda ir naudojamos vaikštynės, šokliukai, stumdukai ir net gultukai kūdikystėje, kur kūdikio judesiai yra apribojami, kūdikis negali laisvai šliaužioti, ropoti ir judėti.
„Kai vaikai atsigula ant grindų, šliaužia, ropoja, savo laiku atsistoja, vaikšto – jie raumenų jėgą ir ištvermę didina palaipsniui. O jei vaikas užaugo kėdutėje arba vaikštynėje (šiuolaikinės vaikštynės net ne vaikštynės – vaikas joje sėdi), griaučių raumenų sistema nepakankamai stipri tolimesniems, sunkesniems krūviams vertikalioje padėtyje.
Toks žiaurus juokas, bet sakau taip: „Jei mama džiaugiasi, kad 8 mėnesių vaikas vaikšto, tai man gerai – aš darbo turėsiu“, – tėvus perspėjo kineziterapeutė.
Vaikščiojimas ir kalbėjimas
M.Radžiūnienė perspėja ir dėl kitų pavojų, pavyzdžiui, įpročio kalbėti ir valgyti einant – nes tai, kad žmonės eidami valgo, kramto gumą, kalba telefonu, gali atsiliepti jų sąkandžiui ir laikysenai.
„Vėlgi kalbame apie anatomines grandines – žandikaulio judesys, nors daro minimalius judesius einant, yra įtrauktas į ėjimo stereotipą. Ėjimo metu vyksta kryžminė koordinacija – kairė koja į priekį, dešinė ranka į priekį ir žandikaulis į šoną. Kai einame, minimalūs judesiai žandikaulyje vyksta. Jei žmogus eidamas valgo, tų judesių nėra arba jie neteisingi“, – kalbėjo kineziterapeutė.
Dėl tos pačios priežasties ir vaikai taisyklingai pradeda kalbėti vėliau.
„Dažnai tėvai vaikšto iš paskos vaikų su šaukštu, kad šie bent kažkiek pavalgytų, o vaikas bėgioja ir kramto. Taip neteisingai stiprinami veido žandikaulio raumenys, jie iškraipomi, tad būtina pabrėžti, jog valgoma – tik sėdint.“, – teigė Margarita.
Kineziterapeutė perspėja ir dėl pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusios veiklos – bėgimo. Anot jos, bėgimas yra pateisinamas tada, kai jis yra nuolatinis – dvyliką mėnesių per metus, po du ar tris kartus per savaitę, ir jeigu tai teikia malonumą.
„Šiais laikais nėra nuo ko bėgti – žvėrys nesiveja, nebereikia susimedžioti maisto. Bėgimą rekomenduoju tuo atveju, jei žmogus jaučia malonumą, jei pabėgiojus žmogus pailsi – kodėl gi ne. Tačiau labai dažnai žmonės ateina dėl, pavyzdžiui, kelio sąnario problemų po to, kai pradėjo bėgioti.
Ne visiems bėgimas yra tinkamas, ne visiems naudingas. Labai dažnai yra išbalansuojama centrinė nervų sistema, nes tiesiog veikia mitai – kad bėgioti reikia, kad sveika.
Mums priimtinesnis yra greitasis ėjimas: 100–120 žingsnių per minutę. Tai yra pakankamai intensyvus ėjimas, šiam ėjimui būdingas teisingas žingsnio ilgis, stereotipas“, – kalbėjo M.Radžiūnienė.
Anot jos, 15 minučių tokio ėjimo atitinka 30 minučių miego centrinei nervų sistemai – tai yra ritmas, kada centrinė nervų sistema pailsi.
Pirmiausia kineziterapeutė pataria rinktis ėjimą, o tik paskui kokią kitą fizinio aktyvumo veiklą – sporto salėje ar kitur, o svarbiausia – tai, kas miela.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
