Matas ieškoti savojo kelio ir dirbti tėčio įkurtoje įmonėje pradėjo būdamas keturiolikos – pašnekovo tėvas Giedrius Kazlauskas yra Baltijos šalyse žinomos baldų prekybos įmonės įkūrėjas. Tačiau vaikinas prisipažįsta, kad tai, ką teko daryti tuomet, nebuvo jo svajonių darbas.
„Turbūt būtų keista, jei tėvas šeimos verslo valtį irkluotų į vieną pusę, o sūnus – į kitą. Todėl keturiolikmetis paauglys tapau baldų pardavėju. Buvo labai sunku „perlipti per save“ ir išdrįsti neraustant bendrauti su klientais, teikti jiems konsultacijas. Vėliau įmonėje teko dirbti ir kokybės vadybininku, o tai – dar didesnis iššūkis.
Atrodytų, tiek nauji baldai, tiek Kalėdų eglutės, kuriomis prekiauju šiuo metu, yra į žmonių namus džiaugsmą atnešantys dalykai. Bent jau man norėtųsi taip galvoti. Tačiau iš ekonominės klasės baldų pirkėjai neretai tikisi aukščiausios klasės savybių. O patenkinti tokius lūkesčius vargiai įmanoma“, – kalbėjo Matas.
Anot jo, dar tik įpusėtos prekybos ir logistikos studijos VDU ŽŪA jam jau padėjo išsiugdyti tokių kompetencijų, kurios leidžia nauju žvilgsniu vertinti kylančius rinkodaros ar verslo teisės klausimus.
Pastaroji studijų sritis M.Kazlauskui pasirodė ypač pagavi, todėl ateityje labiau nei baldų prekyboje vaikinas savo žinias norėtų įdarbinti nekilnojamojo turto verslo srityje.
Tačiau prekybos ir logistikos studijos, kurios jau dabar duoda grąžą, Mato gyvenime nebuvo pirmosios. Prisipažįstantis, kad verslumo gyslelę paveldėjo iš savo tėčio, vyresniosiose mokyklos klasėse vaikinas buvo rimtai susižavėjęs žaliąja energetika ir svajojo, kaip kurs atsinaujinančius energijos išteklius, augins specialius, keliskart už įprastinius sparčiau augančius gluosnius. Todėl atrodė logiška rinktis šios krypties inžinerijos studijas.
„Deja, neįvertinau savo galimybių aukštosios matematikos, fizikos disciplinose. Ir dėl to kalta ne žalioji energetika, o tai, kad pats buvau visiškai „žalias“ – prisidaręs akademinių skolų net nesupratau, kad tai dar nereiškia pašalinimo iš universiteto.
Vis dėlto pats iš jo išėjau ir šeimos versle dirbau tol, kol susivokiau, kokių žinių realiai man stinga. Šiandien, būtų mano valia, visus abiturientus pirmiausia paraginčiau atiduoti pareigą tėvynei, atlikti privalomąją karo tarnybą, pasavanoriauti, pakeliauti po pasaulį, susidėlioti galvoje mintis, nusistatyti prioritetus, o jau tada kibti į aukštuosius mokslus“, – savo nuostata pasidalijo pašnekovas.
Grąža – po kelerių metų darbo
Kalėdų eglučių auginimą Matas šiandien vadina tvariausiu savo verslu, nors įvairių studijų metais jų būta ir ne vieno.
„Mano senelis Kauno rajone turi nedidelį ūkį, šiek tiek žemės ir miško. Daugelį metų turėjome tradiciją – senelis, tėtis ir aš kasmet į šį mišką eidavome nusikirsti pačios gražiausios Kalėdų eglutės.
O prieš šešerius metus man šovė mintis kalėdinėmis eglutėmis apsodinti bent hektarą senelio žemės. Senelis mintį palaikė, buvusios bendraklasės tėtis miškininkas pakonsultavo, kur įsigyti sodinukų, kaip juos sodinti.
Tad pačiam beliko suorganizuoti bičiulių talką ir pasodinti 4 tūkst. sodinukų. Tik niekas tuomet nepasakė, kad sprindžio aukščio medelius goš piktžolės, kad juos reikės tręšti ir formuoti. Žodžiu, darbo buvo, bet šiandien yra ir puikus rezultatas“, – džiaugėsi Matas.
Pašnekovas pastebi, kad kol jo eglaitės augo, Lietuvos rinką aktyviai padedant ir nuomonės formuotojams užplūdo įvežtiniai kėniai.
„Kėniai tikrai labai puošnūs, jų spygliai nesibado, todėl šie medeliai puikiai tinka namams, kuriuose yra mažų vaikų. Tačiau suaugusiems žmonėms, kurie su nostalgija prisimena savo vaikystės eglutės aromatą, už paprastąją lietuvišką eglaitę tikrai nieko geriau nėra“, – kalbėjo Kalėdų eglaičių augintojas.
Idėjos auginti dekoratyvinius medelius Matas neplanuoja atsisakyti ir ateityje, nes ši veikla gamtą mėgstančiam vaikinui labai patinka. O jei pajus, kad stinga atitinkamų žinių, galbūt jis galvos ir apie agronomijos krypties magistrantūros studijas.
Nusistatyti kryptį padėjo piligrimystė
Tačiau medelių auginimas nekilnojamojo turto sandoriais ir verslo teise rimtai besidominčiam Matui ateityje, veikiausiai, bus tik dar vienas hobis šalia jau turimo. O tai – automobiliai, apie kuriuos Matas išmano išties daug.
Žinodami šią jo silpnybę prieš metus bičiuliai vaikinui padovanojo seną žiguliuką. Matas jį perdažė, suremontavo variklį ir dabar aplinkinių akį traukiantį automobiliuką su malonumu skolina ir seneliui, ir šią dovaną įteikusiems draugams.
„Mėgstu jį skolinti, kad ir kitiems keltų šypseną“, – teigia Matas, prisipažįstantis, kad jo paties gyvenime buvo metas, kai veide trūko šypsenos, o mintyse – aiškios gyvenimo krypties.
Tuomet jis rado išeitį, kuriai šiandien norėtų padrąsinti kiekvieną savęs ieškantį jauną žmogų. Matas populiariu Europos piligrimų keliu „Camino de Santiago“ Ispanijos kalnais vienumoje nukeliavo kelis šimtus kilometrų. Ten jis tvirtina galutinai supratęs, kaip svarbu žmogui gyvenime turėti aiškią kryptį ir trokštamą tikslą.
