Jis Tauragėje turi parduotuvę „Mėsos taškas“. Čia prekiauja jo paties kepti paruošta mėsa, tarp kurios – ir sauso brandinimo jautiena, ir kai kurie kiti gurmaniški produktai. „Tai mėsa ir aplink ją“, – savaip paaiškina Robertas. Vasarą jo duona – grilio vakarėliai: Robertas su komanda atvyksta į šventes, kur kepa paties paruoštą mėsą. „Mano geriausias draugas – orų prognozė“, – šypsosi vyras.
„Kažkada mieste turėjome šimtus mėsos taškų. „Tauragės maistas“ buvo didelė įmonė, pagal seną tarybinę logiką būdavo taškų, kur galima nusipirkti išneštos mėsos. Mes pirmieji padarėme legalų tašką, kur galima ateiti ir nesislėpti“, – pasakojo penktus metus verslą Tauragėje turintis Robertas.
Prieš dvejus metus kartu su partneriu „Mėsos tašką“ jis atidarė ir uostamiestyje.
Šiandien verslas auga: R.Liorančas svarsto vasarą pasinaudoti mokinių įdarbinimo programa ir taip ištempti karštąjį sezoną.
„Man reikia žmonių, kurie suprastų labai paprastą dalyką – čia joks verslas. Tai – amatas. Mėsininko amatas – fantastiškas darbas su fantastiškai gražia mėsa. Aš nevaikštau kruvinas: atėjus klientui galiu prisėsti išgerti kavos“, – apie savo darbą pasakoja vyras.
Klaipėdoje su kolega jis juda link to, kad taps su HORECA (su maitinimu ir apgyvendinimu susijęs verslas – aut. past.) sektoriaus partneriais. Jau dabar ne vienam uostamiesčio, Palangos ir Neringos restoranui „Mėsos taškas“ parduoda, kaip Robertas vadina, paruoštukus.
O šiais metais pradėjo importuoti jautieną iš Urugvajaus – įsiveža dideliais kiekiais ir parduoda į didmeną. Per mėnesį tokios mėsos atsigabena apie dvi tonas. „Vien šiandien vienam restoranui Tauragėje atpjoviau 400 didkepsnių“, – kalba Robertas.
Tačiau ne viskas buvo taip gražu. „2019 m. žiemą norėjau užkalti langus. Pirmi antri metai buvo tragiški – pardavimų prasme buvo žiauriai sunku: vizija buvo vienokia, o realybė – visai kitokia. Tikėjausi per pirmus metus pradėti užsidirbti ir iš parduotuvėlės gyventi. Poreikiai nebuvo dideli – išlaikyti šeimą ir save. Tačiau taip nebuvo, gavau mokytis derintis prie įvairių klientų poreikių. Norėjau viską baigti, bet pagalvojau, kad šitaip negalima – žmonės ne tiek vargsta“, – prisiminė vyras.
Bet tų pačių metų vasarą įvyko lūžis. Anot Roberto, „atsivėrė pragaro vartai“: atsirado žmonių, pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas juo pačiu. Verslą pradėjęs tauragiškis tam nė nebuvo pasiruošęs, o dabar sako nepasigailėjęs tą 2019 m. žiemą langų taip ir neužkalęs. „Džiaugiuosi atradęs jėgų dirbti toliau. Greičiausiai ir žmonės tą pajuto – pasidariau tvirtesnis savo jėgomis išsikapstydamas“, – atviravo R.Liorančas.
Kadangi parduotuvėje siūlomi brangesni produktai, pirkėjų eilės nesidriekia. Tačiau Robertas tą vertina: dėl tokio verslo pobūdžio jis kiekvienam klientui gali skirti 15 ar net 30 min., ramiai papasakoti, kaip paruošti vieną ar kitą mėsą. „Be proto smagu, kad galiu pabendrauti su kiekvienu“, – džiaugėsi vyras, kuris save vadina pardavėju iš prigimties.
Tad nestebina tai, kad kai būdamas Norvegijoje ėmė galvoti, jog norėtų susikurti darbo vietą, atėjo iki parduotuvės. Pirmaisiais metais taip ir lakstė – dvi savaitės ten, dvi savaitės čia. Galiausiai, nors emigraciją vyras prisimena labai šviesiai, apsisprendė grįžti į Lietuvą – gyvenimas ištisai lekiant iš lėktuvo į lėktuvą pradėjo varginti.
R.Liorančas gaminti visada mėgo, nuo pat vaikystės sukosi virtuvėje: mama savaitgaliais ruošdavosi laidotuvėms ar vestuvėms, o jis – kartu po virtuvę. Tačiau pradėjęs prekiauti mėsa apie ją suprato tik tiek, kad ji gali būti kitokia. „Mokiausi iš geriausių. Ir šiandien mokausi, ir greičiausiai pabaigsiu dieneles besimokydamas“, – sako Robertas.
Nors jo verslo artimiausi planai – išplėsti gamybą, tačiau apie ėjimą į sostinę negalvoja. „Ir čia nearti dirvonai. Vilnius mums neįdomi vieta, kol negalėsime padaryti bum“, – ambicingai kalba vyras.
