Kone visą tą laiką jam vadovavo Birutė Bernatonienė, tik prieš dvejus metus apsisprendusi parduoti restorano akcijas. „Man jau užtenka, jau pavargau. Bet paleisti buvo labai sunku“, – atvirai sakė elegantiška moteris ir juokdamasi pridūrė, kad restoranui atidavusi tiek laiko, kad vien nepanaudotų atostogų turėtų būti susikaupę gal dešimtmetis.
„Liepos 23 d. vyko prekybininkų diena – čia, pas mus, visi turėjo pietauti. Tą sugalvojo gal prieš mėnesį, nors restorane dar nebuvo baigtas remontas. Kas antrą dieną lakstėme į Plungę atsivežti ąžuolinių tašelių sienoms. Jau skambina iš Dramos teatro, kur vyko pats renginys, kad svečiai išeina, o mes valome dulkes, statybininkus išvarome!“, – pirmąją tuomet „Žara“ vadinto restorano darbo dieną prisiminė B.Bernatonienė.
Iš pradžių čia dirbo apie 30 žmonių: ir rūbininkas, ir durininkas, gal aštuonios padavėjos, dvi administratorės, virėjos. Ir dabar tarp esančių 14-os kolektyvo narių yra tokių, kurie čia dirba nuo pat pirmųjų restorano dienų.
Anot ponios Birutės, „Žaroje“ lankėsi daug prezidentų, ministrų, svečių užsieniečių. Tuo laikmečiu, pasak pašnekovės, tik čia ir būdavo vyriausybiniai užsakymai – į ištaigingai puoštą banketinę salę anuomet pakliūdavo toli gražu ne kiekvienas.
„Tuo metu, kai atsidarė 84-aisiais, restoranas buvo labai garsus, – prisiminė daugybę metų „Žarai“ vadovavusi moteris – Vyresni panevėžiečiai restoranui jaučia didelius sentimentus. To laikmečio žmonės prisimena – ten mes susipažinom, čia buvo vestuvės. Tik tiek, kad ta karta baigia išeiti, o jaunimas gal nelabai ir žino“.
Pradėjo dainuoti K.Kerbedis
Mažai kas žino ir tai, kad būtent „Žaroje“ savo karjerą pradėjo Kastytis Kerbedis, vėliau – Radži, restorane dažnai skambėdavo Irenos Ulvydaitės atliekamos dainos, su kuriomis restorano svečiai paprastai sutikdavo Naujuosius metus.
Ši šventė būdavo sėkmingiausias renginys: ateidavo tie patys klientai, atsivesdavo naujų. Ponia Birutė svarstė, kad veikiausiai būtent „Žara“ buvo pirmoji Lietuvoje, pradėjusi naujametinius sutikimus rengti kartu su vaikais.
„Sykį švenčia žmonės – įsiveržia banditukai su peiliu. Kas po stalu lindo, kas kur – aš pati su šeima tada buvau. Vaizdas siaubingas.
Lakstydavo čia ir kėdės, ir stalai, ir šviestuvai duždavo, tačiau tuo metu visur taip vyko“, – prisiminė B.Bernatonienė.
Meldė, kad paliktų šviestuvus
Nors daug kas restorano interjere likę kaip kad buvo sumanyta nuo pat pradžių, vis dėlto banketinėje salėje nebėra ypatingų siuvinėtų sienų. Iš 18-os skirtingų šilku dengtų ir siuvinėtų plokščių nelikę nė vienos – sudūlėjo pati medžiaga.
„Jas du mėnesius siuvinėjo specialiai iš Turkmėnijos atvykusi moteris. Maskvoje Meno taryboje siuviniai buvo pripažinti meno kūriniais. Nė nežinau, kiek už jas „Žiguli“ būtų galėję nupirkti“, – šypsosi ponia Birutė.
Nors banketinė salė dabar suremontuota, tačiau pagrindinės erdvės nepakeistos: „Vakarinės žaros“ interjeras likęs toks, koks buvo restoraną vos atidarius. Žinoma, pakeista kiliminė danga, sienose – kitoks audinys, tačiau jo spalva išlaikyta – irgi raudona.
Išskirtinis akcentas – stiklo meistrės Irenos Lipienės kurti šviestuvai, kuriuos gamino Beriozovkoje, o raudonas ant lubų kabantis veidrodis atgabentas iš Tulos (Rusija).
„Parduodama restoraną meldžiau, kad paliktų šviestuvus, barą – kiek ko įmanoma, kad nekeistų, – teigė B.Bernatonienė. – Užsieniečiai, pažiūrėję į tuos stiklus, sakydavo, kad čia – multimilijonierių restoranas, nes tai – vertybė“.
Kaip pasakojo buvusi restorano vadovė, kai tik pastatė „Žaros“ prekybos centrą ir restoraną, jis „buvo eilinė keturkampė patalpa, daržinė“. Ir nors atrodė, kad įkurti restoraną tokiose erdvėse neįmanoma, architektas Vaclovas Andriuška surado būdą, kaip dėžutei suteikti savitumo.
Ponia Birutė prisimena, kad anksčiau restorano viduryje būta pertvarų, suformavusių atskiras saleles. Tačiau su laiku jas panaikino, mat dabar restorane dažniau vyksta banketai. „Anksčiau būdavo, švenčia kelios kompanijos, o dabar kad ir 20-30 žmonių – visi nori atskiros salės. Ir muzikantus savo išsikviečia“, – apie pasikeitusius įpročius pasakojo B.Bernatonienė.
Reikėjo patalpų
Anot jos, „Žaros“ šlovės metas – pati restorano veiklos pradžia. O atėjus Nepriklausomybei stojo labai sunkūs laikai: prastas šildymas, reikia apšiltinti pastatus, bet pinigų ir klientų nebuvo – žmonės bijojo, nes čia lankydavosi nusikaltėlių grupuotės.
„Visi restoranai išgyveno tą patį, tuo metu daug ir užsidarė, o mes atkentėjome, atlaikėme, pradėjome imti pirmuosius kreditus, bet atgijome“, – kalbėjo ponia Birutė.
Prieš porą metų „Vakarinę Žarą“ iš jos ir dar dviejų akcininkių įsigijo panevėžietis, o vadovauti įstaigai paskyrė savo dukterėčią Miglę Januškevičiūtę. Jauna restorano vadovė atvira: reikėjo ir drąsos, ir ryžto imtis dar nebandyto darbo. Be to, savo padarė ir karantinas – teko ieškoti būdų, kaip išlaikyti 14-os žmonių kolektyvą. Vis dėlto M.Januškevičiūtė tiki: pavojaus, kad restoraną teks uždaryti, nėra. „Tikrai išlaikysime“, – patikino ji.
Optimistiška ir B.Bernatonienė. „Buvo keletas kitų norinčiųjų pirkti restoraną, tačiau mačiau, kad jiems reikėjo patalpų – viską norėjo griauti. Bet dabar manau, restoranas dar ilgai laikysis – savininkas išmano, myli tą darbą. Jei atlaikėme pokario metus, dabar jau galima gyventi“.
