Jis – Kibyšių kaime, Varėnos raj., veikiančios įmonės „Laneba“ direktorius. Pati įmonė priklauso kitam asmeniui – Mariui Valukynui, „Dzūkijos medienos“ savininkui.
K.Dimša sako, kad „Laneba“ ir atsirado pradėjus galvoti, kaip iš turimos žaliavos sukurti didesnę pridėtinę vertę. „Sugalvojome, kad galime pagaminti produkciją ir ją parduoti“, – pasakoja jis.
Kęstučio vadovaujama įmonė gamina ir į užsienio rinkas išveža medinius kuoliukus. Galima sakyti, čia nieko daugiau ir neruošia, tik truputį lentų. Tačiau kuoliukų pakako: į Jungtinę Karalystę (JK), Vokietiją, o iš šios prekybos centrų – ir į kitas Vakarų Europos šalis dzūkai įėjo rinkai pasiūlydami būtent tokius gaminius.
„Kai kūrėmės, turėjome vieną pagrindinį klientą – Lenkiją. Nuo to viskas prasidėjo. Bet klientai keitėsi: vieni dingo, kitus atradome“, – sako pašnekovas.
Rodos, kuoliukas tai kuoliukas, tačiau klausydami Kęstučio nustebtumėte. Pavyzdžiui, britams įtiks ne bet kas. JK ūkininkai Lietuvoje pagamintus kuoliukus daugiausia perka tvoroms. Nežinia, ar begalioja tokia tvarka ir dabar, tačiau tuo metu, kai JK priklausė ES, jų ūkininkai už tai, kad savo plotus tveria tradicinėmis medinėmis tvoromis, dar ir subsidijų gaudavo.
Tekintus kuoliukus į JK gabenusi įmonė pajuto, kad britai pageidautų kitokių – žievintų – kuoliukų. Kad galėtų pasiūlyti ir tokių gaminių, prie trejų staklių, kurios apdirba tekintus kuoliukus, atsiras ir linija – žievintiems.
„Britai labai konservatyvūs. Prieš šimtą metų kaldavo tvorą iš tokių kuolų, todėl tekintas jiems netinka. Vienų kuoliukų galas apvaliai smailintas, kitas – iš keturių pusių. Rodos, tą galą kala į žemę – jo nė nesimato, tačiau anglams reikia keturpusio smailinimo“, – šypsosi Kęstutis.
Vokietijoje daugiausia „Lanebos“ pagamintų kuoliukų išvežama į sodo ir daržo prekių centrus. Juos perka tvorelėms, vaikų žaidimo aikštelėms.
Nors britų ir vokiečių rinkos dzūkams – pagrindinės, tačiau dairomasi į JAV, Taivaną. Kaip sako Kęstutis, ten ir baldininkai dirba, ir medienos apdirbimo įmonės sėkmingai siunčia produkciją.
„Kai pradėjome dirbti 2022-aisiais, kuoliukų poreikis Vokietijoje, JK buvo toks didžiulis, kad nebuvo įmanoma tiek buvo pagaminti, kiek visiems reikėdavo. Tai įkvėpė plėstis. Kai dėl koronaviruso pandemijos buvo sustojęs pasaulis, klaidą padarė tie, kurie negamino į sandėlius, nes visi buvo prikaupę daug pinigų ir labai pirko.
Tačiau praeitais metais buvo justi didžiulis sustojimas. Žmonės gal taupo ir renkasi, ar tvorą apsitverti, ar atsidėti pinigų juodesnei dienai. Kadangi pas britus, vokiečius tiek nebeperka, ieškome kitų rinkų, kur galėtume parduoti produkciją“, – priežastis, kodėl akiratyje atsirado tolimosios valstybės, paaiškina K.Dimša.
Lietuvoje dzūkų pagamintos produkcijos lieka viso labo tik koks procentas. Net jei parduoda Lietuvoje, vis tiek, anot Kęstučio, gaminiai išvežami į užsienį.
„Pas mus paprasčiausiai nėra tokio poreikio – JK 60 mln. gyventojų, o pas mus kiek... Be to, lietuviai pirkinį labiau vertina iš praktinės pusės: įkalsi medinį kuoliuką – jis po kelių metų supus, o betoninis laikys kur kas ilgiau“, – paaiškino.