„Per vieną naktį praradome 50 proc. pardavimų. Tai ta produkcija, kurią gaminti sudėtingiausia, todėl nereikėjo 60 proc. žmonių – juos teko leisti į prastovas. Situacija dėkinga buvo tik ta prasme, kad mūsų produkcija gali stovėti – gamintojai, kurie tiekia atvėsintą produkciją, sunaikino sunkvežimius gaminių.
Buvo labai geras krikštas. Buvo labai įdomu, nenuobodu. Už tai dabar mažai kas gąsdina“, – juokiasi D.Hurtovyi.
Kaip sako pašnekovas, jo šeima daugiau nei 20 metų „spaudžia tą patį tašką“ – vysto šaldytų pusgaminių gamybą. Verslas stipriai išaugo, kai su koldūnais pavyko įeiti į vieną prekybos tinklų.
„Rinkoje įsitvirtinome, dabar plečiamės. Plėtrą stabdo tai, kad neturime pakankamai patalpų, o sklype neturime, kur statyti, kad būtų patogu ir atitiktume maisto saugos reikalavimus“, – kalba įmonės vadovas.
Tačiau papildomo padalinio statyboms trukdo ne tik vietos paieška, bet ir geopolitinė situacija. Dmytro sako: nelabai aišku, ar verta artimiausiu metu investuoti, ar įmonė augs, ar nebus karinių iššūkių.
„Jei plėsimės, statysime dar vieną cechą. Šalia būtų logistiškai patogu. Kita vertus, dirbant čia visi užsakymai turi būti planuojami iš anksto, nes iš Visagino greitai produkcijos neatveši – kitaip nei būtum prie Kauno, Panevėžio ar tuo labiau Vilniaus.
Viskas priklausys nuo sąlygų: jeigu čia bus geros patalpos, svarstytume plėstis čia, jeigu ne – svarstytume ir kitur, ne aplink Visaginą“, – kalba D.Hurtovyi.
Iš Ukrainos atvyko statyti atominės
„Kogus“ įkūrė Dmytro tėvai. Jie iš centrinės Ukrainos atvyko statyti Ignalinos atominę elektrinę. Kai statybos baigėsi, reikėjo kažko imtis, kad išmaitintų vaikus.
„Taip ir prasidėjo: vienas verslas, kitas verslas, privatizuotas pagrindinis dabartinės gamyklos pastatas... Nors verslų buvo keli, iki mūsų laikų išgyveno tik susijęs su maisto produktais. Anksčiau tėvas turėjo skerdyklą, bandė skirtingus produktus, bet likome prie šaldytų“, – naujienų portalui Lrytas pasakoja D.Hurtovyi.
Šitos įmonės kaip juridinio asmens pradžia – 1992 m. Dabar apie 130 darbuotojų turinčiam verslui vadovauja sūnus. Tiesa, tėvai – vis dar valdybos nariai. Versle sukasi ir Dmytro brolis, kuris dirba vyriausiuoju inžinieriumi, bei jųdviejų žmonos.
„Manęs sėsti į šią kėdę niekas neįkalbinėjo – aš pats savęs niekur kitur nemačiau. Tik studijuodamas dirbau kažkam, bet ne savo šeimai.
Ačiū tėvams – galėjau rinktis, kur norėjau mokytis: vienu metu studijavau teisę ir ekonomiką“, – pasakoja D.Hurtovyi.
„Kogus“ prekės ženklas – gerai žinomas daugeliui. Tai ir šaldyti cepelinai, ir koldūnai, žemaičių blynai, virtiniai... Per mėnesį iš gamyklos Visagine išvežama 210–240 tonų produkcijos. Dalis pasiekia maitinimo įstaigas, dalis – prekybos tinklus, dar kita – eksportuojama.
Tiesiogiai, ne per tarpininkus, šaldyti pusgaminiai tiekiami į Jungtinę Karalystę – čia didžiausia rinka už Lietuvos ribų, taip pat į Airiją, Vokietiją. „Partneriai, kiek žinau, veža beveik į kiekvieną Europos šalį“, – patikslina D.Hurtovyi.
Užsienyje „Kogus“ gaminiai paklausūs tarp emigrantų: Jungtinėje Karalystėje pusė parduodamos produkcijos – cepelinai ir žemaičių blynai. Bet, sako, įmonės vadovas, net ir be emigrantų būtų, kas pirktų, tik pardavimai būtų kuklesni.
Dmytro nesistebi, kad retam užsieniečiui patinka cepelinai. „Aš ir pats labai ilgai prie jų pratinausi, – juokiasi. – Bet dabar jau valgau. Kolegos ir aš kiekvieną dieną pietaujame valgykloje ir ragaujame pagrindinius produktus. Taip kontroliuojame produkcijos kokybę, kad kuo anksčiau galėtume sureaguoti, jei kažkas ne taip.“
Beje, nors „Kogus“ įkūrėjai – iš Ukrainos, į šią šalį gaminių niekada nevežė. „Ne ta rinka. Taip, jie valgo koldūnus, Kijevo kotletus. Bet žaliava, darbas, energija ten buvo pigesnė. O dar ir muitai prisideda. Neįmanoma konkuruoti“, – paaiškina pašnekovas.
Už tai darbuotojų iš Ukrainos įmonėje – apie dešimtį.
„Pas mus aukštos kvalifikacijos darbuotojų labai mažai. Bet galiu pasakyti, kad jei ne karas Ukrainoje, maisto technologės iki šiol neturėčiau. Žmogus prarado viską, reikėjo kažkur važiuoti – ir atsidūrė čia.
Ieškant darbuotojų į nekvalifikuotas vietas ukrainiečiai stipriai palengvina užduotį – tikrai žymiai lengviau nei Vilniuje ar Kaune.
Negaliu sakyti, kad stovi eilės, bet iki koronaviruso pandemijos rasti darbuotojų buvo kur kas sudėtingiau“, – teigia pašnekovas.
Pasak jo, Visaginas ukrainiečiams patrauklus ne tik dėl to, kad galima lengvai susikalbėti rusiškai – daug kas, bėgdami nuo karo, atvažiavo pas giminaičius.