Moteris tvirtą nuomonę ir svarų žodį turėjo nuo pat vaikystės. Lyderio savybes ugdė mokykloje, universitete, o vėliau – darbe. Birutė užaugo verslioje šeimoje, o dabar pati puoselėja šeimos verslą ir yra VU Verslo mokyklos direktorė. Nors moteris prisipažįsta, kad tai pasiekti nebuvo labai lengva, mokslas ir užsibrėžto tikslo siekimas tapo jos sėkmės garantija.
– Koks buvo jūsų karjeros kelias?
– Niekuomet nebijojau aukštų pozicijų ir atsakomybės, kuri ateina kartu su jomis, priešingai – norėjau pasiekti kuo geresnių karjeros rezultatų, nes, prisipažinsiu, buvau tikra karjeristė.
Man buvo svarbi mano užimama pozicija ir pareigos, naujos idėjos, projektai – juos galėjau sugalvoti ir įgyvendinti.
Tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigiau fiziką ir astronomiją. Mano startas buvo labai ankstyvas. Būdama 23-ejų gavau pasiūlymą dirbti vienoje mokyklų direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Ko gero, buvau viena jauniausių direktoriaus pavaduotojų. Turiu pripažinti, kad lengva nebuvo. Esu gavusi ne vieną šaltą dušą iš vyresnių kolegų.
Tai užgrūdino ir užaugino storą odą.
Po kiek laiko teko galimybė stažuotis Švedijoje. Grįžusi supratau, kad galiu kur kas daugiau, nei tuo metu dariau, tad ėmiau keisti savo karjerą.
Laimėjau konkursą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Finansų ministerijos, vėliau laimėjau direktoriaus konkursą Europos Sąjungos Leonardo da Vinci programos koordinavimo paramos fonde, kurį, beje, irgi kūriau nuo pradžių.
Su Leonardo da Vinci programa dirbome tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo ES narė. Teko įdomi integracijos į Europos Sąjungą ir derybų patirtis.
Šis laikas buvo be galo įdomus ir suteikė daug naujos patirties. Vėliau, 2006-ai-siais, buvau pakviesta į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą – čia padėjau kurti verslumo programas įmonių vadovams.
– Galbūt lyderio bruožus ugdėte jau vaikystėje?
– Gimiau tremtyje ir beveik iki 5 metų augau Karagandos mieste, Kazachstane. Vėliau kartu su tėvais ir seserimi grįžome gyventi į Panevėžį. Mano lyderio savybės buvo labai aiškios jau nuo pat vaikystės.
Draugės neretai mane vadindavo kiemo karaliene. Nuo pat mažų dienų buvau iniciatyvi ir organizuota.
Kiemo draugams rengdavau žaidimus, suskirstydavau į komandas. Mokykloje irgi buvau aktyvi, mane vis skirdavo žygio ir dainos konkurso vade, klasės seniūne.
Išties visuomet supo žmonės, kurie pripažindavo mano lyderystę ir norėdavo veikti kartu. Buvau drąsi ir pasitikinti savimi. Jei reikėdavo ko nors prašyti ar išsiderėti, eidavau pirma. Man tai niekuomet neatrodė baisu.
– Viešame konkurse į vadovo pareigas varžėtės tarp 12 kandidatų. Ar sunku buvo tapti VU Verslo mokyklos vadove?
– Kadangi domiuosi pasaulio verslo mokyklomis, nusprendžiau su jomis ir sieti savo profesinę ateitį.
Baigusi studijas ISM gavau kvietimą iš tuometinio jo prezidento, rektoriaus Virginijaus Kundroto prisijungti prie jo komandos.
Tuomet man toks darbas nebuvo pažįstamas, tačiau rektorius, tai žinodamas, nusprendė surizikuoti. Jis man sakė, kad visko, ko reikės, sugebėsiu išmokti. Taip ir įvyko: domėjausi, mokiausi, stažavausi geriausiose pasaulio verslo mokyklose ir sužinojau labai daug.
Matyt, VU Verslo mokyklos taryba, kuriai pristačiau veiklos planą, suprato ir palaikė mano išdėstytą viziją ir veiksmų planą, kuris buvo grįstas praktiniais ir realybėje taikomais veiksmais, vedančiais link stiprios Verslo mokyklos konstrukto.
Tuomet mokykla išgyveno ne pačius geriausius laikus. Turbūt tokia mano karma – atsirandu ten, kur reikia rimtų pokyčių. Ir čia teko imtis pokyčių, kurie nebuvo patys maloniausi. Keitėme mokyklos struktūrą, susidėliojome naujus tikslus, pakeitėme komandą.
Ateidama į šią poziciją puikiai žinojau šio veiksmo pasekmes. Geras lyderis žino, kad viskas priklauso nuo geros komandos, todėl mano prioritetas buvo suburti tokią komandą, kuri manimi tikėtų ir norėtų dirbti kartu.
Teko atsisveikinti su kai kuriais žmonėmis, tačiau man atrodo, kad tai padariau sąžiningai ir atvirai.
– Kaip jums pavyksta išlikti tokiai diplomatiškai?
– Manau, tai pasiekti padeda patirtis ir žmogiškosios vertybės. Vadovaujamą darbą dirbu ne vienus metus, turiu pakankamai patirties išlaikyti diplomatiškumą ir santūrumą tokiais momentais.
Svarbiausia su žmonėmis kalbėtis atvirai ir elgtis sąžiningai. Tai aš darau ir pri-skiriu tai savo sėkmės formulei.
Niekuomet negali turėti paslapčių, ypač žadėti viena, o daryti kita... Atvirumas ir sąžiningumas nėra lengva išeitis, tai kainuoja daug emocijų ir sveikatos, tačiau rezultatas – neįkainojamas.
– Kokie jūsų, kaip vadovės, artimiausi planai?
– Pagrindinis tikslas – Verslo mokyklos tarptautinė akreditacija. Jei nori būti pasaulio verslo mokyklų žemėlapyje, turi turėti „Triple Crown“ akreditaciją, kurią gauti nėra lengva. Tai pasiekiama sunkiu darbu, ir mes kryptingai to sieksime. Tai – didžiausias mūsų tikslas.
Tiesiog noriu aukštos kokybės verslo studijų. Ir nesvarbu, ar tai Verslumo akademija moksleiviams, ar verslo studijos bakalaurams, magistrams, gal „MBA Entrepreneurship“ vadovams.
Sieksime pritraukti kuo daugiau studentų ir dėstytojų iš užsienio. Dėl to privalome ir toliau stengtis jiems užtikrinti draugišką, profesionalią, daugiakultūrę aplinką, kurioje visi bendruomenės nariai jaustųsi gerai, – tam tikrai skiriame daug pastangų.
– Kaip atrodo jūsų nauja komanda?
– Visuomet mėgau dirbti su jaunais žmonėmis. Ne išimtis ir dabartiniai mano kolegos. Į juos visuomet investuoju laiko, žinių, pastangų. Ir šiandieninė mano komanda yra veržli, jauna ir dinamiška, atsakinga ir siekianti tikslo.
Smagu dirbti ir drauge siekti bendrų tikslų. Šiuo metu mano administracinę komandą sudaro 20 žmonių, 100 dėstytojų ir daugiau nei 500 studentų.
– Kokia esate vadovė?
– Save turbūt apibūdinčiau kaip vadovę mamą. Pagrindo taip jaustis man suteikia mano darbuotojai ir mūsų bendravimas, nes universitete kalbame ne tik apie darbą – ir apie asmeninius sprendimus, džiaugsmus ar net bėdas.
Neretai pasikalbame apie labai asmeniškus dalykus, kurių kadaise aš tikrai nebūčiau aptarinėjusi su savo vadovu. Anksčiau buvau tik į tikslus orientuota vadovė, bet su laiku supratau, kad komandos stiprybė labai susijusi ir su asmenine laime bei stabilumu šeimoje.
Paprasčiau dirbti su žmonėmis, kurie laimingi savo šeimoje. Matau kolegų pasitikėjimą, ir tai man labai svarbu.
– Kaip vertinate šių dienų švietimo sistemą ir aukštąjį mokslą?
– Mūsų visuomenė ne visuomet teisingai žiūri į aukštąjį mokslą. Ypač kai kalbama apie šiomis dienomis eskaluojamą nemokamą aukštąjį mokslą, nes tiesiog tokia retorika nėra tinkama – juk nemokamų studijų nebūna.
Tai labai svarbus dalykas. Už vienas studijas sumoka valstybė, už kitas – pats žmogus. Tai – valstybės investicija, bet ne nemokamas mokslas. Jei valstybė investuoja, tuomet ji turi galvoti, kokia bus grąža.
Lygiai taip pat ir žmogus – susimoka už studijas ir skaičiuoja savo grąžą, kuri tikrai yra ne tik piniginė.
Man aukštasis mokslas yra tarsi investicija į ateitį. Manau, kad turėtume daugiau kalbėti apie investicijas į tarpdiscipliniškumą, verslumą.
Verslumas, kaip kompetencija, reikalingas visur, kad ir kur dirbsi. Ar būsi mokytojas, ar žurnalistas, ar ministerijos darbuotojas... Visur reikės verslumo. Tai nėra verslo kūrimas. Tai naujos galimybės pa-stebėjimas ir įveiklinimas. Jeigu tokių savybių turėtume daugiau, lengviau orientuotumės darbo rinkoje ir prisitaikytume.
Reikia pripažinti, kad žmogus turi mokytis visą gyvenimą, nes mūsų visuomenė sparčiai keičiasi, todėl būtina suvokti, kur mes esame. Aukštojo mokslo programos turi transformuotis ir atliepti tai, kas vyksta šių dienų visuomenėje.
– Verslumas – išmokstamas ar įgim-tas?
– Esu iš Panevėžio, labai verslaus miesto. (Juokiasi.) Mano šeima irgi labai versli. Kai būni tokioje aplinkoje, suprasti aplink vykstančius dalykus, susijusius su verslu, daug paprasčiau. Tačiau lygiai taip pat visko galima ir išmokti. Tai mes ir suprantame VU Verslo mokykloje.
– Kaip vertinate šiuolaikinį studentą?
– Jis – smalsus, atviras, kritiškas. Labiausiai džiugina tai, kad jei dėstytojas vėluoja į paskaitą, studentas neploja rankomis ir nesidžiaugia, o ateina į administraciją ir aiškinasi to priežastis.
Džiaugiuosi augančia, smalsia ir noru mokytis degančia jaunąja karta. Z karta labai daug žino ir dar daugiau nori sužinoti, tačiau neturi gyvenimiškos ir profesinės patirties, todėl jai reikalingos studijos.
Žinoma, informacijos galima rasti internete, tačiau ją tinkamai suvokti ir panaudoti galima tik studijuojant.
– Yra tekę girdėti, kad VU Verslo mokykloje daug dėstytojų praktikų, kurie aktyviai dalijasi savo patirtimi. Ar tai tiesa?
– Turime daug dėstytojų, kurie iš tiesų yra linkę dalytis ir perteikti savą patirtį studentams. Kadangi studijų procese taikome asmeninių istorijų („story telling“) metodą, turime daug alumnų, kurie ateina papasakoti apie savo sėkmingą ir nesėkmingą patirtį.
Mes orientuojamės į realias istorijas, kuriose yra ir suklupimų, ir aukštų šuolių į viršų. Studentams tai labai naudinga patirtis.
– Ar laisvu metu sugebate atsiriboti nuo rūpesčių darbe?
– Tai, ką darau, yra mano aistra, tad turbūt natūralu, kad visos šios temos apie verslą, verslumą, kūrybiškumą visada sukasi aplink.
Pavyzdžiui, namuose tikrai negaliu atsiriboti nuo pokalbių apie darbą, nes turime statybų verslą, kuriame dirba mano vyras ir sūnus, todėl dažnai tarpusavyje diskutuojame ir apie įvairius džiaugsmus, ir apie rūpesčius, kurių atneša šeimos verslas.
Ši tema labai aktuali ir mano darbinėje sferoje – su VU Verslo mokykla jau ketvirtus metus iš eilės vykdome projektą „Versli šeima“. Savo iniciatyva kviečiame verslias šeimas, kurios dalijasi savo patirtimi.
Tokias šeimas kviečiame iš rajonų, regionų arba vykstame pas juos patys, pavyzdžiui, gegužės mėnesį vyksime į Alytų, Uteną, Šiaulius. Turime ir Mylimiausio šeimos verslo apdovanojimą.
Tokį projektą ėmėme vykdyti todėl, kad apie 30 procentų mūsų studentų šeimų turi verslą. Ši tema man įdomi ir kaip Verslo mokyklos vadovei, ir kaip šeimos versle dalyvaujančiai moteriai.
Apskritai laisvalaikį su šeima mėgstame leisti aktyviai. Su vyru jau 18 metų šokame Tomo Petreikio šokių studijoje, leidžiame laiką su draugais, rengiame magnolijos žydėjimo vakarėlius, slidinėjame, keliaujame, domimės vynu ir gastronomija, turime ir kitokių pomėgių.
Vasarą gyvename Trakuose, kur bendraujame su labai įdomia jaunų šeimų bendruomene.
Kaip ir daugelis žmonių, labai mėgstame keliauti. Pastaruoju metu populiariausia mūsų kelionių kryptis – Šiaurės Italija. Apsistojame prie Gardos ežero ir ten praleidžiame apie mėnesį. Kartais pagalvojame, kad smagu būtų ten gyventi.
Kitas mano pomėgis – interjerai. Labai domiuosi ir man labai patinka planuoti dizainą ir kurti namų interjerus. Tai nėra mano darbas, tačiau mėgstu pažįstamiems ir artimiesiems pagelbėti šiuo klausimu.
Kartais net susimąstau, kad gal reikėjo rinktis menų studijas. Tai man teikia džiaugsmą. Verslo mokyklos interjerą su puikia kolegų komanda taip pat mėgstame tobulinti ir kurti.
– Kokia jūs namuose?
– Neslėpsiu – ir namuose esu vadovė. (Šypsosi.) Dažnai juokauju, kad namuose nė vienas sprendimas nebūna priimtas be mano palaiminimo.
Jei matau, kad esu neteisi, pripažįstu tai, tačiau tam reikalingi tikrai svarūs argumentai.
Esu stipri moteris, o šalia manęs – stiprūs mano vyrai – vyras ir sūnus, kurie sugeba tai priimti ir su manimi gyventi.
